Ledo paslaptis. Netikėta. Antarktidoje iki europiečių gyveno žmonės? ()
Antarktida, esanti pasaulio apačioje, turi ilgą istoriją – daug anksčiau nei žmonės pagalvojo apie tai, kaip į ją įkelti koją. Nors mums žemynas asocijuojasi su šalta temperatūra ir nesibaigiančiu ledu, Antarktida tokia buvo ne visada.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kreidos periodu, kai po Žemę klajojo dinozaurai, Antarktida buvo visiškai kitokia vieta. Jos pakrantėje augo atogrąžų miškai, net ilgos žiemos neatbaidė dinozaurų. Tačiau tuo metu, kai atsirado žmonės, kaip ir mūsų senovės giminaičiai Homo erectus, tos šiltos dienos jau buvo seniai pasibaigusios, rašo „IFLScience“.
Nepaisant Antarktidos padėties stabilumo, palyginti su kitais žemynais, ji nebuvo svetinga vieta net šiltuoju metų laiku, vadinamu tarpledynmečiu. Šie šiltieji laikai būtų buvę blogiausi žmonių kolonizacijai dėl aukšto jūros lygio, todėl vandenys aplink Antarktidą tapo dar didesne kliūtimi nei šiandien.
Nepaisant to, ką kai kurie gali manyti, nėra jokių aukštųjų technologijų senovės civilizacijų po Antarkties ledu įrodymų. Bet tai nereiškia, kad žmogaus ryšys su Antarktida prasideda nuo europiečių ekspedicijų.
Neeiliniai Polinezijos navigatorių žygdarbiai, kurių metu pasiektos tokios tolimos vietos kaip Naujoji Zelandija, Havajų salos ir Rapa Nui, rodo, kad jiems galbūt pavyko rasti daug didesnę, nors ir mažiau svetingą žemę toliau į pietus.
Dr. Priscilla Vehi iš Otago universiteto (Naujoji Zelandija) vadovavo maorių ryšio su Antarktida tyrimams. Ekspertai išsiaiškino, kad vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai maoriai žinojo apie šio žemyno egzistavimą.
Banginiai, kurie vaidina svarbų vaidmenį maorių kultūroje, maitinasi Antarktidos pakrantėse ir migruoja į šiaurę, kad veistųsi. Pasakojimai apie jūreivį Hui Te Rangiore, nuplaukusį valtimi į tolimą pietinį vandenyną, galbūt paskui migruojančius banginius, siekia maždaug 1400 metų.
Nors negalime tiksliai žinoti, kaip arti jie priartėjo prie Antarktidos, tačiau šiems vandenims buvo suteiktas pavadinimas Te tai-uka-a-pia, reiškiantis „užšalusį vandenyną“ – o tai rodo, kad kažkas matė bent ledo lytis, o gal net pačią Antarktidą.
Įdomu tai, kad atstumas nuo Ugnies žemės (P. Amerika) iki Antarkties pusiasalio yra trumpesnis nei nuo Naujosios Zelandijos iki Rytų Antarktidos. Naujausi tyrimai, paneigiantys ankstesnius įsitikinimus, rodo, kad vietiniai amerikiečiai galėjo lankytis Folklando salose XIV amžiuje. Tai savo ruožtu padidina galimybę, kad žmonės Antarktidą pasiekė dar gerokai prieš Europos keliautojus.
Tačiau šie teiginiai nėra visuotinai pripažinti ir nėra patikimų įrodymų. Dreiko sąsiauris, klastingas vandens ruožas tarp Pietų Šetlando salų ir Pietų Amerikos, yra reikšminga kliūtis. Jis yra apie 800 kilometrų pločio, o tai beveik dvigubai didesnis atstumas nei tarp Folklando salų ir Pietų Amerikos žemyninės dalies.
Net jei žmonės pasiektų šias salas ir ten įkurtų gyvenvietes to meto technologijų pagalba, vargu ar Antarktida būtų tapusi jiems patrauklesnė.
Galų gale, nors tikėtina, kad žmonės apie Antarktidą žinojo dar prieš atradimų amžių ir galėjo ten net įkelti koją, konkrečių įrodymų kol kas nėra ar jie tikrai ten užsibuvo ilgai.
Šiandien Antarktidos archeologija daugiausia dėmesio skiria 19 ir 20 amžių tyrinėtojų palikimui, todėl ankstesni žemyno lankytojai gali būti beveik palaidoti ledinėje laiko gelmėje.
