Į Žemę atsukta tokia didelė Saulės dėmių grupė, kad ji matoma net iš Marso. Gresia stipriausios klasės Saulės žybsnis ()
Gigantiška Saulės dėmių grupė AR3576 nuo vieno iki kito krašto tęsiasi daugiau kaip 200 000 kilometrų, ir joje yra bent keturi tamsūs branduoliai, kurių kiekvienas didesnis už Žemę, rašoma svetainėje Spaceweather.com. Dėmių grupė tokia didelė, kad ją nuo Marso paviršiaus užpraėjusią savaitę nufotografavo NASA marsaeigis „Perseverance“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Saulės dėmė yra tokia didelė, kad ją galima pamatyti iš Žemės be sudėtingos stebėjimo įrangos (tik žinoma, žiūrėti reikėtų naudojantis specialiai akiniais ar patikima įranga, kuria būtų stebimas ir Saulės užtemimas).
Saulės dėmės yra tamsūs, vėsesni Saulės paviršiaus regionai, kuriuose gali kilti erupcinių sutrikimų – pavyzdžiui, Saulės žybsnių ir vainikinės masės išmetimų (CME): didelių plazmos ir magnetinio lauko išsiskyrimų iš Saulės.
Pagal Saulės paviršiuje matomų dėmių dažnumą ir intensyvumą galima nustatyti Saulės aktyvumo lygį tam tikru 11 metų Saulės ciklo metu, kurį lemia Saulės magnetinis laukas. Artėjant Saulės aktyvumo maksimumui, t. y. didžiausiam aktyvumo lygiui, tokie Saulės dėmių regionai kaip AR3576 vis dažniau pastebimi.
Magnetiniu požiūriu sudėtingoje Saulės dėmėje jau dabar tykšta M klasės saulės žybsniai, o JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) prognozės rodo, kad ši dėmė gali sukelti X klasės Saulės žybsnių – galingiausio Saulės žybsnių tipo – grėsmę.
Saulės žybsniai kyla, kai Saulės atmosferoje susikaupia magnetinė energija ir išsiskiria intensyviu elektromagnetinės spinduliuotės pliūpsniu. Pagal dydį jie skirstomi į grupes, iš kurių X klasė yra pati galingiausia.
Silpnesni yra M klasės žybsniai, kurie yra 10 kartų mažesni už X klasės žybsnius – tada C klasės, B klasės ir galiausiai A klasės žybsniai, kurie yra per silpni, kad reikšmingai paveiktų Žemę. Kiekvienoje klasėje naudojami skaičiai nuo 1 iki 10 (ir daugiau, jei tai X klasės žybsniai), kurie žymi santykinį žybsnio stiprumą.
Stiprius Saulės žybsnius taip pat gali lydėti CME. Kai CME pasiekia Žemę, jie gali sutrikdyti mūsų magnetosferą ir sukelti geomagnetines audras, o tai savo ruožtu gali sukelti įspūdingas Šiaurės pašvaistes arčiau Žemės pusiaujo, nei tai paprastai būna įprastomis sąlygomis.
Saulės ir kosmoso orų mokslininkai atidžiai stebi Saulę, nes energingi Saulės žybsniai ir CME gali kelti problemų palydovams kosmose ir net elektroninėms technologijoms Žemėje. Dėl Saulės žybsnių ir CME įtakos žmonių sveikatai vienareikšmiškų duomenų nėra, bet dauguma mokslininkų sutinka, kad Žemės magnetinis laukas pakankamai gerai apsaugo nuo tokių reiškinių mus, esančius žemai ant Žemės paviršiaus (rizika kyla orbitoje esantiems astronautams).
NOAA Kosminių orų prognozių centro mokslininkai kasdien analizuoja saulės dėmių regionus, kad įvertintų grėsmes. Belgijos karališkojoje observatorijoje veikiantis Pasaulinis Saulės dėmių indekso ir ilgalaikių Saulės stebėjimų duomenų centras taip pat stebi Saulės dėmes ir fiksuoja Saulės ciklo pakilimus bei nuosmukius, kad galėtų įvertinti mūsų žvaigždės aktyvumą ir pagerinti kosminių orų prognozes.
NASA taip pat turi kosminių aparatų parką, bendrai vadinamą Heliofizikos sistemų observatorija (HSO), skirtą Saulei ir jos įtakai Saulės sistemai – įskaitant kosminių orų poveikį – tirti.
Parengta pagal Space.com
