Atrado naujus įrodymus, paaiškinančius, kas iš tikrųjų yra nerimas ()
Žinome, kad nerimą patiria visi – jis padeda mums pasiruošti rizikingoms situacijoms. Didesnė problema kyla, jei taip jaučiamės ir tada, kai esame saugūs namuose. „Nerimas yra reakcija į grėsmę, kai nėra grėsmę sukeliančio stimulo, – sako Sahibas Khalsa iš Laureato smegenų tyrimų instituto JAV.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mes tiksliai nežinome, kas vyksta smegenyse, kai jaučiate nerimą, teigia Londono universiteto koledžo nerimo laboratorijos vadovas Oliveris Robinsonas. Tačiau viena sritis, kuriai skiriama daug dėmesio, yra migdolinė liauka – nes ji susijusi su su baime susijusiais prisiminimais ir dalyvauja aptinkant pavojų bei padeda sukelti nevalingas emocines reakcijas.
Užfiksavusi galimą išorinę grėsmę, migdolinė liauka siunčia signalus į prefrontalinę žievę – priekinėje smegenų dalyje esančią sritį, kuri rūpinasi sudėtingomis funkcijomis, pavyzdžiui, emociniu reguliavimu. Tada įsikiša dvi šios srities dalys: arba dorsomedialinė prefrontalinė žievė liepia migdolinei liaukai atkreipti dėmesį į šiuos signalus, arba ventromedialinė prefrontalinė žievė juos slopina. Manoma, kad nerimo sutrikimo atveju šis įprastai naudingas procesas sutrinka, todėl nerimas jaučiamas netinkamu metu arba per stipriai, pasakoja O. Robinsonas.
Tačiau galimos grėsmės, keliančios nerimą, kyla ne tik iš išorinių šaltinių. „Gali būti, kad jūsų organizme įvyko pokytis, ir tada jūs jaučiate grėsmę“, – aiškina S. Khalsa. Tai susiję su vadinamąja interocepcija. Interocepcija, dažnai vadinama šeštuoju pojūčiu, yra būdas, kuriuo mūsų smegenys stebi, kas vyksta kūne, pasąmoningai stebėdamos tokius dalykus kaip raumenų įtampa ir anglies dioksido kiekis kraujyje. „Dažnai nerimas yra neteisingas [fiziologinio] signalo interpretavimas“, – teigia S. Khalsa. Pavyzdžiui, pastebėję, kad pasikeitė širdies ritmas, galite pajusti nerimą – nes pamanysite, kad jus ištiko širdies smūgis.
Įrodymų, kad didesnis interocepcinis suvokimas gali prisidėti prie nerimo jausmo, gauta, kai 24 moterims, sergančioms bendru nerimo sutrikimu (angl. generalised anxiety disorder, GAD), buvo suleista 0,5 mikrogramo izoproterenolio, kad padidėtų jų širdies ritmas. Jų smegenų reakcijos į širdies plakimo pokyčius buvo didesnės nei 24 moterims iš kontrolinės grupės, kurioms ši būklė nebuvo nustatyta – o tai, kaip manoma, yra širdies interocepcijos rodiklis. Prieš pavartojant izoproterenolio, GAD sergančių moterų širdies interocepcijos rodiklis taip pat buvo didesnis nei kontrolinės grupės moterų.
Atsižvelgiant į tai, kad nerimas, regis, priklauso nuo šio ryšio tarp proto ir kūno, kur iš tiesų prasideda pradinis impulsas – smegenyse ar kūne? „Mes nežinome, – sako S. Khalsa. – Kai kas sako, kad abu šie veiksniai vyksta vienu metu. Laiko atžvilgiu tai pakankamai artima, todėl, kalbant apie visus ketinimus ir tikslus, tai nesvarbu.“ Atrodo, aišku tik tai, kad abi dalys vaidina svarbų vaidmenį nerimo procese.
Nerimas ir nerimo sutrikimai
Nerimas – tai baimės ar nerimo jausmas, kurį dažnai lydi fiziniai simptomai, pavyzdžiui, prakaitavimas ar padažnėjęs širdies plakimas. Nors nerimas gali būti normali reakcija į stresą keliančias situacijas, kai ši emocija kyla pernelyg dažnai, tampa sunkiai kontroliuojama arba jaučiama be konkrečios priežasties, tai gali būti nerimo sutrikimo simptomas. Šie sutrikimai apima įvairias būkles – pavyzdžiui, fobijas, socialinio nerimo sutrikimą ir bendrąjį nerimo sutrikimą, o jų poveikis žmogaus gyvenimui gali būti sekinantis. Maždaug 4 proc. žmonių pasaulyje turi nerimo sutrikimų, o iki trečdalio jų kada nors gyvenime patiria nerimo sutrikimą.
Kodėl nerimo jausmas išvis atsirado?
Atsižvelgiant į tai, kad nerimo jausmas yra universali žmogaus būties dalis, jis turėjo išsivystyti dėl tam tikros priežasties. Labiausiai paplitusi mintis, kad jis padėjo mums saugotis pavojų, ypač siekiant išvengti plėšrūnų, kurie galėjo medžioti mūsų protėvius. Pavyzdžiui, mūsų protėviai, bijodami susitikti su didele kate, galėjo pritaikyti savo elgesį, pavyzdžiui, keliauti grupėmis, kad turėtų daugiau galimybių išgyventi ir susilaukti palikuonių.
Tai leidžia manyti, kad nerimą gali jausti visi plėšrieji gyvūnai. Tačiau sunku nustatyti, ar gyvūnas jaučia nerimą. Vienintelis būdas tiksliai sužinoti – paklausti, o to negalime padaryti su gyvūnais. Vietoje to galime stebėti, ar jų elgesys panašus į žmogaus, kuris jaučia nerimą, elgesį, sako S. Khalsa. Manoma, kad pelės, šimpanzės, šunys ir arkliai, be kita ko, pasižymi su nerimu susijusiu elgesiu.
Tačiau psichologas iš Albukerkės (Naujoji Meksika, JAV) Jeffrey Mermelsteinas mano, kad yra dar vienas nerimo evoliucijos tarp žmonių aspektas. Jis teigia, kad iš mūsų reakcijos į plėšrūnų baimę išsivystė kita nerimo forma – socialinis nerimas, susijęs su grupės sanglauda ir lojalumu, todėl turime du plačius nerimo tipus.
Parengta pagal „New Scientist“.
