65 km ilgio. Seniai dingusi Nilo atšaka gali paaiškinti visos senovinių Egipto piramidžių grupės paslaptį (1)
Mokslininkai teigia, kad seniai dingusi Nilo atšaka Egipte gali paaiškinti kelių senovinių piramidžių buvimo vietą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žurnale „Communications Earth & Environment“ paskelbtame tyrime tarptautinė komanda praneša, kad jie nustatė didelės išnykusios upės atkarpos segmentus, kuriuos pavadino Ahramato atšaka.
Šios atšakos įrodymai dabar yra palaidoti po dirbama žeme ir dykuma, tačiau, kaip teigiama tyrime, kadaise ji tekėjo palei rytinį Vakarų dykumos plynaukštės – Sacharos dalies – pakraštį, į vakarus nuo šiuolaikinio Nilo vagos.
Atrodo, kad 65 km ilgio naujai aprašytos Ahramato atšakos vaga ėjo šalia 31 piramidės, taip pat esančios palei rytinį plynaukštės pakraštį. Ši grandinė – didžiausia piramidžių koncentracija Egipte – apima garsųjį Gizos kompleksą.
Piramidžių grandinė, besidriekianti nuo Gizos šiaurėje iki Liszto pietuose, buvo statoma tūkstantmetį, pradedant maždaug prieš 4700 metų. Tačiau iki šiol neatsirado įtikinamų įrodymų, paaiškinančių, kodėl šios piramidės sutelktos būtent šioje vietovėje, palei dabartinę siaurą dykumos juostą.
Pasak tyrimo autorių, monumentalūs statiniai – pavyzdžiui, piramidės ir šventyklos – „logiškai“ būtų statomi šalia pagrindinių vandens kelių, kad būtų lengviau transportuoti statybines medžiagas ir darbininkus.
Tačiau šalia piramidžių nebuvo rasta jokio vandens kelio, o šiuolaikinis Nilas teka už kelių kilometrų. Tačiau naujausiame tyrime autoriai teigia, kad ši piramidžių grandinė buvo susijusi su Ahramato atšaka.
„Darome prielaidą, kad Ahramato atšaka atliko svarbų vaidmenį statant paminklus ir kad ji tuo pat metu buvo aktyvi ir naudojama kaip vandens kelias darbininkams bei statybinėms medžiagoms gabenti į piramidžių lokacijas“, – rašo tyrimo autoriai.
Mokslininkai mano, kad anksčiau Nilas buvo suskilęs į dar kelias atšakas. Anksčiau tyrėjai spėliojo, kad viena iš šių atšakų galėjo tekėti Gizos ir Liszto grandine, tačiau trūko konkrečių įrodymų šiai idėjai pagrįsti.
„Nuo pat faraonų eros pradžios Nilo upė atliko esminį vaidmenį sparčiai augant ir plečiantis Egipto civilizacijai ..... Dauguma svarbiausių miestų ir paminklų buvo netoli Nilo krantų ir jo periferinių atšakų“, – teigia autoriai.
„Tačiau laikui bėgant pagrindinė Nilo upės vaga migravo į šonus, o jos periferinės atšakos užpelkėjo, palikdamos daug senovės Egipto vietovių, nutolusių nuo dabartinės upės vagos. Vis dėlto iki šiol neaišku, kur tiksliai buvo senovinės Nilo senvagės ir ar skirtinguose Nilo ruožuose praeityje vienu metu buvo viena ar kelios atšakos.“
Naujausiame tyrime tarptautinė komanda, vadovaujama Emano Ghoneimo iš Šiaurės Karolinos Vilmingtono universiteto (JAV), ištyrė palydovines nuotraukas, kad nustatytų galimą buvusios Nilo atšakos vietą. Tada mokslininkai, naudodami geofizinius tyrimus ir giluminius dirvožemio gręžinius, patvirtino, kad po šiuolaikiniu sausumos paviršiumi vakariniame Vakarų dykumos plynaukštės pakraštyje yra senovinių upės nuosėdų ir buvusių kanalų.
Komandos teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad egzistuoja seniai dingusi Nilo atšaka Ahramatas. Pats žodis „Ahramat“ arabų kalba reiškia „piramidė“.
Šis atradimas gali padėti paaiškinti piramidžių išsidėstymą palei rytinį Nilo žemupio pakraštį, nes tuo metu, kai jos buvo statomos, paminklų vietos turėjo būti lengvai pasiekiamos naudojant šią atšaką.
Be to, tyrėjai nustatė, kad daugelio piramidžių turėjo įrengtas pakrantes, kurios baigdavosi prie spėjamų Ahramato atšakos krantų – o tai rodo, kad upė galėjo būti naudojama statybinėms medžiagoms į vietas gabenti.
„Šios atšakos dydis ir jos artumas prie piramidžių kompleksų – be to, tai, kad įrengtos piramidžių pakrantės baigiasi prie jos krantų – leidžia manyti, kad ši atšaka buvo aktyvi ir veikė šių piramidžių statybos laikotarpiu, – rašo tyrimo autoriai. – Šis vandens kelias turėjo jungti svarbias senovės Egipto vietoves, įskaitant miestus ir miestelius, todėl atliko svarbų vaidmenį regiono kultūriniame kraštovaizdyje.“
Tyrime autoriai daro prielaidą, kad smėlio sankaupos, susijusios su maždaug prieš 4200 metų prasidėjusia didele sausra, galėjo turėti įtakos galutiniam atšakos išnykimui, rašo „Newsweek“.
