Ar kosmose būtų galima panaudoti atominę bombą? Praėjusį mėnesį Rusija, regis, žengė žingsnį šios idėjos įgyvendinimo link. Nepaisydama JAV ir Japonijos remiamos JT rezoliucijos, ši šalis vetavo planus, kuriais siekiama užkirsti kelią branduolinių ginklų kūrimui ir dislokavimui už Žemės ribų, praneša „BBC Science Focus“.

Laimei, šalis iš tikrųjų negrasino paleisti tokį įrenginį į kosmosą, nes tai pažeistų 1967 m. Pasaulinę kosminės erdvės sutartį. Tačiau Rusijos atstovas JT pavadino naująją rezoliuciją „ciniška gudrybe“ ir teigė, kad „mus apgaudinėja“.

Tačiau kas iš tikrųjų nutiktų, jei Rusija – ar bet kuri kita šalis – susprogdintų branduolinę bombą virš Žemės? Nerimą keliantis atsakymas: toks sprogimas galėtų būti toks pat pražūtingas kaip ir sprogimas žemės paviršiuje. Tačiau, kas nutiktų, jei branduolinė galvutė būtų susprogdinta kosmose? Branduolinės bombos susprogdinimas ant žemės paviršiaus ir orbitoje labai skiriasi.

„Kai branduolinis ginklas sprogsta žemės paviršiuje, iš pradžių daug energijos išsiskiria rentgeno spindulių pavidalu, – pasakoja mokslų daktaras Michaelas Mulvihillas. – Šie rentgeno spinduliai perkaitina atmosferą, todėl ji sprogsta ir virsta ugnies kamuoliu – tai sukelia smūginę bangą ir specifinį grybo pavidalo debesį, kuris įtraukią dulkes ir sukelia kritulius.“

Tačiau kosmose nėra atmosferos. Taigi, sprogdinant atominę bombą kosmose nesusidaro nei grybų formos debesys, nei smūginės bangos. Tačiau tai nereiškia, kad poveikis yra mažiau siaubingas.

„Kosmose branduolinio sprogimo metu išsiskirtų didžiulis energijos kiekis rentgeno, gama spindulių, intensyvių neutronų srautų ir subatominių įkrautų dalelių pavidalu. Jis taip pat sukeltų vadinamąjį elektromagnetinį impulsą, arba EMP“, – pasakoja M. Mulvihillas.

EMP iš tikrųjų yra elektromagnetinės energijos pliūpsnis, kuris, sąveikaudamas su viršutiniais atmosferos sluoksniais, atima iš jų elektronus, apakina radarų sistemas, nutraukia komunikacijos tinklus ir sutrikdo elektros energijos sistemų veikimą.

Po pirminio sprogimo Žemę apgaubtų radiacijos juosta, kuri išliktų mėnesius, o gal net metus – niekas tiksliai nežino. Radiacija galėtų pažeisti palydovus ir, kaip pabrėžia M. Mulvihillas, keltų rimtą pavojų visiems tuo metu kosmose esantiems žmonėms – pavyzdžiui Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) esantiems astronautams.

„EMP išvestų iš rikiuotės TKS energijos sistemas, iš esmės sunaikindamas gyvybės palaikymo sistemas ir viską, kas cirkuliuoja atmosferoje, kurioje yra kosminė stotis. Įsivaizduoju, kad astronautai taip pat būtų paveikti didelės radiacijos“, – aiškina M. Mulvihillas.

Kosmose vis daugėja palydovų – šiuo metu žemoje Žemės orbitoje yra apie 10 000 palydovų, o artimiausiais metais planuojama paleisti dar dešimtis tūkstančių. Tai gerokai padidina branduolinės energijos panaudojimo kosmose riziką, nes tampame vis labiau priklausomi nuo sistemų, kurias iškeliame į orbitą.

Tačiau žvelgiant iš žemės, be elektros tinklų sprogimo ir komunikacijų sutrikdymo, poveikis galėtų būti ne tik graudus, bet ir gražus.

Sprogimo įkrautos dalelės, sąveikaudamos su Žemės magnetiniu lauku ir atmosfera, sukeltų dideliu atstumu besidriekiančias ryškias pašvaistes, kurios galėtų tęstis ištisas dienas.

Ar branduoliniai sprogimai jau yra vykę kosmose?

Šaltojo karo metais JAV ir Rusija išbandė branduolines bombas visur, kur įmanoma. Sausumoje, po vandeniu, kalnuose ir t. t. Todėl nestebina, kad branduoliniai ginklai kosmose jau buvo panaudoti anksčiau. Iš viso JAV kosmose atliko penkis branduolinius bandymus. Garsiausias iš jų, pasak M. Mulvihillo, įvyko 1962 m. liepos 9 d., netoli Havajų salų.

Branduolinė raketa „Starfish Prime“ buvo paleista už 400 km virš Džonstono atolo, o jos sprogstamoji galia siekė 1,4 megatonos – maždaug 100 kartų daugiau negu Hirošimos bombos.

EMP buvo daug didesnis, nei tikėtasi – Havajuose, esančiuose už 1450 km nuo detonavimo vietos, dingo gatvių apšvietimas ir nutrūko telefono ryšio linijos, todėl bandymo nepavyko išlaikyti paslaptyje.

Atsiradusios raudonos pašvaistės nusidriekė per visą Ramųjį vandenyną ir tęsėsi kelias valandas.

„Tuo metu kosmose buvo 22 palydovai, iš kurių maždaug trečdalis buvo sugadinti“, – pasakoja M. Mulvihillas. Tarp jų buvo ir pirmasis pasaulyje televizijos ryšio palydovas „Telstar 1“.

Vėlesniais metais visi nusprendė, kad branduolinių galvučių bandymai kosmose yra bloga idėja. Taip gimė Kosminės erdvės sutartis (OST).

Ją 1967 m. pasirašė JAV, Jungtinė Karalystė ir Sovietų Sąjunga, o dabar ją yra pasirašę daugiau kaip 100 šalių – ir joje numatyta, kad kosmosas gali būti laisvai naudojamas tik taikiems tikslams.

Pasaulis lengviau atsikvėpė ir ateinančius 60 metų toliau naudojo kosmosą tokiems maloniems dalykams kaip astronomija, kosminės stotys ir belaidis internetas. Taigi, kas pasikeitė?

Ar turėtume nerimauti?

Gandai apie pasikeitusią orbitinio saugumo situaciją pradėjo sklandyti, kai šių metų pradžioje JAV Atstovų rūmų žvalgybos komiteto pirmininkas Mike Turneris miglotai įspėjo apie Rusijos keliamą „rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Po to naujienų portalai ėmė skelbti, kad grėsmė susijusi su galimu „branduoliniu ginklu kosmose“.

„Tai tikrai kelia nerimą, tačiau neverta dėl to per daug sukti galvos, – teigia M. Mulvihillas. – Rusija vis dar yra pasirašiusi OST, todėl bet koks ginklo panaudojima kosmose būtų visiškai neteisėtas.“

Jis taip pat pabrėžia, kad bet koks sprogimas padarytų tiek pat žalos Rusijai ir jos sąjungininkams, kiek ir bet kam kitam: „Tai ne tik išjungtų „Starlink“ [„SpaceX“ palydovų sistemą, teikiančią internetą 75 šalims]. Sprogimas išvestų iš rikiuotės ir Kinijos, ir visų kitų palydovus.“

Kita galimybė, M. Mulvihillo nuomone, yra ta, kad šalys galėtų sukurti branduolinius „trukdžius“. Kitaip tariant, ne bombą, bet kažką, kas naudodamas branduolinę energiją generuotų signalą, kuris galėtų sutrikdyti, o ne sunaikinti kitus palydovus – tačiau bent kol kas pagrindo dėl to nerimauti, atrodo, nėra, rašo „BBC Science Focus“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()