Šimtmečius prie Stounhendžo – įspūdingo priešistorinio paminklo, kuris jau maždaug 4500 metų stūkso Solsberio lygumoje pietvakarių Anglijoje – besirenkantiems žmonėms buvo aišku, kaip Saulė galėjo lemti jo dizainą.

Centrinė akmenų rato ašis buvo ir tebėra orientuota pagal saulėtekį vidurvasarį ir saulėlydį viduržiemį, o akmenys dramatiškai įrėmina kylančią ir besileidžiančią saulę, kai dienos būna ilgiausios ir trumpiausios.

Tačiau ar Stounhendžas ir kiti megalitiniai paminklai visame pasaulyje taip pat atitinka Mėnulio ašį?

Idėja, kad Stounhendžas yra kažkaip susijęs su Mėnuliu, įsitvirtino XX a. septintajame dešimtmetyje. Tačiau ši koncepcija nebuvo sistemingai tyrinėta, pasakoja Lesterio universiteto Archeologijos ir senovės istorijos mokyklos archeologijos profesorius emeritas Clive’as Rugglesas.

Šią vasarą archeologai, siekdami suprasti, kodėl buvo pastatytas Stounhendžas, pasitelks mažai žinomą Mėnulio reiškinį, pasitaikantį kas 18,6 metų.

„Mėnulio sustojimas“

Mėnulis, kaip ir Saulė, pakyla rytuose, o leidžiasi vakaruose. Tačiau per mėnesio ciklą Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo taškai juda iš šiaurės į pietus ir atvirkščiai. Šiauriausi ir piečiausi taškai taip pat keičiasi maždaug kas 18 su puse metų.

„Mėnulio sustojimas“ (angl. lunar standstill) nutinka tada, kai šiauriausias ir piečiausias Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo taškai yra toliausiai vienas nuo kito.

„Mėnulio patekėjimo vieta keičiasi kiekvieną dieną, o jei tai stebėtumėte mėnesį, pamatytumėte, kad yra šiaurinė ir pietinė riba, už kurios Mėnulis niekada nepakyla (arba nenusileidžia)“, – pasakoja Bornmuto universiteto (Anglija) archeologinio modeliavimo vyresnysis dėstytojas Fabio Silva.

„Jei šias ribas stebėtumėte 19 metų, pastebėtumėte, kad jos keičiasi kaip akordeonas: jos plečiasi iki didžiausios ribos (didžiojo mėnulio sustojimo), o tada pradeda trauktis iki mažiausios ribos (mažojo mėnulio sustojimo).“

Šis didysis Mėnulio sustojimas turėtų įvykti 2025 m. sausį, tačiau nuo dabar iki 2025 m. vidurio atsitiktiniam stebėtojui gali atrodyti, kad Mėnulis naktiniame danguje Mėnulio mėnesio metu yra neįprastai žemai ir aukštai.

„Jei stebėsite vienais iš tų 19 metų, retkarčiais matysite Mėnulį kylantį arba besileidžiantį daug toliau į šiaurę ar pietus nei dažniausiai. Tarpiniais metais jo ten niekada nepamatysite“, – aiškina C. Rugglesas.

Pasak jo, nepaisant reiškinio pavadinimo, Mėnulis šiuo laikotarpiu iš tikrųjų nestovi vietoje.

„Tai, kas stovi vietoje, yra šios ribos, ir tai nutiks kitų metų sausį, – priduria mokslininkas. – Tačiau maždaug metų laikotarpiu į abi kalendoriaus puses, jei tinkamu laiku pastebėsite Mėnulio pakilimą, pamatysite Mėnulį, kylantį itin žemai (danguje).“

Stounhendžas pastatytas iš dviejų rūšių akmenų: didesnių sarseno (smiltainio rūšis) akmenų ir mažesnių „mėlynųjų“ akmenų, kurie sudaro du koncentrinius apskritimus. C. Rugglesas teigia, kad Stounhendžo akmenys, sudarantys stačiakampį aplink ratą, maždaug atitinka kraštines Mėnulio padėtis Mėnulio sustojimo metu.

Kaip šis išsidėstymas buvo pasiektas, ar jis buvo suplanuotas ir kokia galima jo paskirtis – tai diskusijų temos, kurias komanda nori ištirti.

Dangiškųjų sąsajų tyrimas

Nors nėra rašytinių dokumentų, kurie atskleistų Stounhendžo prasmę ir reikšmę, archeologai jau seniai mano, kad jo akmenų išdėstymas pagal Saulę yra tyčinis. Tokie išsidėstymai buvo nustatyti daugelyje pasaulio vietų, o senovės statytojams būtų buvę gana lengva nustatyti reikiamas pozicijas, nes žinios apie Saulės metų ciklą ir jos ryšį su metų laikais buvo labai svarbios išgyvenimui.

Tačiau daug sunkiau pasakyti, ar Stounhendžas tikrai susijęs su Mėnulio sustojimu.

„Nemanau, kad galime pasakyti galutinai, bet matau keletą įrodymų, kurie verčia manyti, kad tai buvo padaryta sąmoningai“, – sako C. Rugglesas.

Viena iš užuominų buvo tai, kad archeologai rado kremuotų žmonių palaikų, sutelktų pietryčiuose, netoli tos vietos, kur įvyksta piečiausias Mėnulio patekėjimas.

„Manau, kad yra tikimybė, jog jie žinojo apie tą Mėnulio kryptį ir tai tapo tam tikra šventa kryptimi“, – mano C. Rugglesas.

Nuo balandžio jis ir F. Silva kartu su kolegomis iš Bornmuto universiteto, Oksfordo universiteto ir Anglijos paveldo organizacijos, kuri prižiūri šią vietovę, dokumentuoja Mėnulio patekėjimą ir nusileidimą svarbiausiomis akimirkomis, kai Mėnulis yra vienoje linijoje su akmenimis. Tikėtasi, kad maždaug nuo 2024 m. vasario iki 2025 m. lapkričio Mėnulis dukart per mėnesį susilygins su akmenų stačiakampiu, teigia F. Silva.

„Tai įvyks skirtingu dienos ir nakties metu per metus, kai Mėnulis bus tinkamoje vietoje skirtinguose mėnesio etapuose“, – balandžio mėnesio pranešime spaudai teigė jis.

Komanda nori išsiaiškinti, kokius šviesos ir šešėlių modelius Stounhendže sukuria Mėnulis ir ar jie galėjo turėti reikšmės žmonėms, kurie statė ir naudojo šį paminklą.

Kiti paminklai, galimai susiję su Mėnuliu

Stounhendžas nėra vienintelis megalitinis paminklas, galimai susijęs su Mėnulio sustojimu.

Jungtinėse Amerikos Valstijose Boulderio universiteto astrofizikos profesorė emeritė Erica Ellingson tyrinėja Mėnulio išsidėstymą Kaminų uoloje (angl. Chimney Rock) – uolų keteroje, esančioje maždaug 333 metrų virš slėnio dugno Kolorade. Šis orientyras turi dvi dideles į stulpus panašias uolas, kurios įrėmina horizontą.

Pasak E. Ellington, 900–1150 m. pueblo genties indėnai šioje sunkiai pasiekiamoje vietoje, iš kurios atsiveria dramatiškas vaizdas, pastatė daugiaaukščius pastatus ir ritualines patalpas, ir ši vieta tebėra svarbi 26 Amerikos indėnų grupėms, turinčioms tradicinių ar kultūrinių ryšių su šia vietove.

„Nepaprastas dangaus vaizdas tarp dvynių viršūnių rodo astronominį ryšį, tačiau tarpeklis yra šiek tiek per toli į šiaurę, kad pro jį kada nors prasiskverbtų Saulė. Tačiau Mėnulį ten galima pamatyti kylantį, kai jis būna netoli savo kraštutinės šiaurinės padėties, per didįjį Mėnulio sustojimo sezoną“, – pasakoja mokslininkė.

Daugiau įrodymų apie Mėnulio stebėjimą gaunama iš medžio rievių datavimo netoliese esančiuose senoviniuose pastatuose – kas rodo, kad jų statyba susijusi su Mėnulio sustojimo datomis prieš beveik 1000 metų.

Kalanaiso Stovintieji akmenys, esantys Škotijos Liuiso saloje ir pastatyti anksčiau nei Stounhendžas, taip pat gali būti susiję su Mėnulio sustojimu, sako C. Rugglesas.

Luizianos valstijos universiteto Fizikos ir astronomijos katedros profesorius emeritas Bradley Schaeferis sako esąs labai skeptiškas, kad senovės žmonės žinojo apie Mėnulio sustojimą ir statė su juo suderintus paminklus. Labiau tikėtina, kad tai – atsitiktinumas.

„Kiekvienoje senovinėje vietovėje yra dešimtys-šimtai potencialių stebėjimų linijų, ir viena ar kelios iš jų visada bus nukreiptos į vieną iš 8 sustojimo krypčių“, – sako jis ir priduria, kad atsitiktiniam Mėnulio stebėtojui sunku atpažinti „Mėnulio sustojimo“ kryptį, ir ji iš tikrųjų matoma tik išsamiuose Mėnulio stebėjimų duomenyse.

Nors Mėnulio padėties pasikeitimas yra subtilus, o istoriniai įrašai, kuriuose užfiksuotas Mėnulio sustojimas, yra reti ir sunkiai interpretuojami, E. Ellington sako mananti, kad ryšys yra tikėtinas, nes daugelis senovės žmonių labai atidžiai stebėjo dangų.

„Mėnulio stebėtojas būtų matęs, kad Mėnulis pradeda kilti arba leistis už šių ribų, o artėjant didžiajam Mėnulio sustojimui vis labiau ir labiau tolsta“, – sako ji.

Parengta pagal CNN.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()