Ar kada nors pasvajojote, kad, atvykę į Baltijos pajūrį, galėsite džiaugtis turkio spalvos skaidria ir šilta jūra? Neabejoju, kad taip. Taip pat neabejoju, jog mūsų nuostabi ir išskirtinė Baltija traukia savo unikalumu – neveltui kiekvieną vasarą paplūdimiai būna pilni poilsiautojų.

Kodėl drumzlinai žalsva Baltijos spalva nė iš tolo neprimena žydro ir skaidraus Viduržemio jūros vandens? Spalvą ir drumstumą Baltijos jūrai suteikia fitoplanktonas – jūriniai dumbliai, kurių itin pagausėja žydint vandeniui – vykstant eutrofikacijos procesams.

Be abejo, fitoplanktono yra ir Viduržemio jūroje, tačiau dėl mažesnio užterštumo, greitesnio vandens keitimosi bei skirtingų aplinkos sąlygų, šių dumblių dauginimasis nėra toks intensyvus ir Viduržemio jūros vanduo yra daug skaidresnis.

Tai, kaip atrodo Baltijos jūra ir kokie procesai vyksta joje, daugiausia nulemia jūros geografinė padėtis ir aplinkosauginiai aspektai. Uždara ekosistema su labai ribotu vandens pasikeitimu nulemia ypatingą Baltijos jūros jautrumą žmonių sukeltai taršai. Tai sekli jūra (vidutinis gylis – apie 56 m., kai Viduržemio jūros vidutinis gylis siekia 1500 m.), iš visų pusių apsupta gausiai gyvenamų teritorijų, iš kurių į jūrą patenka daugiau nei 80 proc. teršalų. Baltijos jūros baseine gyvena apie 84 mln. gyventojų, intensyviai vystomas žemės ūkis ir pramonė.   

Negili, uždara, palyginti mažo druskingumo jūra, kurioje vanduo pasikeičia per 25–40 metų, sunkiai susidoroja su visais į ją patenkančiais teršalais. Didžiausia Baltijos problema – eutrofikacija, kurią sukelia į ją patenkantys azotas ir fosforas.

Remiantis Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) pateikiamais duomenimis, 7 didžiosiomis Baltijos jūros baseino upėmis (Nemunas, Dauguva, Neva, Kemijokis, Vysla, Oderis, Jota) atiteka 90 proc. jūrą teršiančio fosforo ir 80 proc. azoto.

Miestų ir pramonės nuotekos, daugumoje Europos Sąjungoje (ES) esančių nuotekų valymo įrenginių yra efektyviai išvalomi ir šiame sraute sudaro nedidelę dalį. Daugiausia azoto ir fosforo į upes patenka iš žemės ūkio veiklų.

Savaiminiams apsivalymo procesams vykstant lėtai, jūros būklė gerėja ne taip greitai, kaip norėtume. 2023 m. HELCOM Baltijos jūros būklės ataskaitoje pažymima, kad, deja, jūros situacija nuo 2021 m. nepagerėjo. Žuvų ir jūros žinduolių būklė vertinama kaip suprastėjusi.

Nepaisant to, galime pasidžiaugti, kad, lyginant su kritiniu praėjusio amžiaus devintuoju dešimtmečiu, kai jūros užterštumas buvo pasiekęs maksimalią ribą, šiuo metu jūros būklė yra geresnė. Tikėtina, kad visuomenei tampant sąmoningesnei ir labiau rūpinantis mus supančia aplinka, situacija Baltijoje ir toliau gerės.

Europos aplinkos agentūros duomenimis, didžioji dalis Viduržemio jūros yra šiek tiek mažiau užteršta nei Baltija, tačiau intensyvus turizmas sąlygoja nemažą lokalią taršą. Viduržemio jūra, būdama turistų rojumi, tuo pačiu tampa ir viena labiausiai plastiko atliekomis užterštų jūrų. Skaičiuojama, kad kasdien į ją patenka apie 730 tonų įvairiausių plastiko atliekų – 60 proc. paplūdimių zonose aptinkamų plastiko atliekų sudaro vienkartiniai plastiko gaminiai.

Pramoniniai ir laivybos metu išsiskiriantys teršalai taip pat daro nemažą neigiamą įtaką didelei biologinei įvairovei, itin jautrioms taršai žuvų rūšims bei koralinių rifų ekosistemoms.

Jei tikitės, kad šylant klimatui Baltijos jūros temperatūra ateityje pasieks Viduržemio jūros lygį, turiu jus nuvilti. Remiantis klimato kaitos prognozėmis, Baltijos vidutinė temperatūra gali padidėti 1,2–3,3 °C, tačiau tikrai nepasieks 25–27 °C, vasarą fiksuojamų Viduržemio jūros pakrantėse.

Neigiamas kintančio klimato poveikis stebimas visose Europos jūrinėse ekosistemose. Nenustebkite išgirdę apie „mirtiną trijulę“ – tai trys veiksniai, darantys didžiausią poveikį jūrų biologinei įvairovei: vandens rūgštėjimas, temperatūros kilimas ir deguonies koncentracijos sumažėjimas. Šie pokyčiai lemia didesnį jūrų biologinės įvairovės pažeidžiamumą ir ekosistemų atsparumo sumažėjimą.

Baltijos jūros sekliosios priekrantės yra ypač jautrios klimato kaitos sąlygotiems pokyčiams – jūroje formuojasi negyvosios zonos, kuriose dėl deguonies trūkumo beveik nebelieka jokių augalų ir gyvūnų rūšių.

Dar vieną skirtumą galite pastebėti ir patys – išlipus iš Viduržemio jūros, tikrai norėsis nusiplauti po maudynių ant kūno likusias druskas. Lyginant su Viduržemio jūra, kurioje druskos kiekis gali siekti iki 3,8 proc., Baltijos druskingumas atskiruose plotuose yra mažesnis net apie 30 kartų ir siekia nuo 0,2 iki 0,8 proc. Mažesnis druskingumas taip pat yra vienas iš veiksnių, darančių įtaką tam, kad Viduržemio jūra yra patrauklesnė ir gražiau atrodanti ne tik gyvai, bet ir nuotraukose.

Inga Urniežaitė, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros docentė

Komentarai ()