Žemės paviršius yra padalintas į dideles plokštes, kurios juda taip sukeldamos žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus. Tačiau kuo unikali yra mūsų planetos geologija?

Uolinių planetų ir palydovų vidus paprastai yra gana karštas, palyginti su jų paviršiumi. Ši šiluma, kurią gali sukelti daugybė šaltinių, pvz., potvynių jėgos bei sunkiųjų elementų radioaktyvusis skilimas, gali sukelti didelius konvekcinius srautus šiuose kūnuose.

Kietasis Žemės paviršius arba litosfera gylyn tęsiasi apie 200 km. Ji suskaidyta į dideles litosferos plokštes, o žemiau esančios išlydytos uolienos konvekcinės srovės daro spaudimą šioms plokštėms, priversdamos jas judėti.

Šis procesas, vadinamas plokščių tektonika, yra lemia žemės drebėjimus, vandenynų keteras ir kalnų grandines Žemės paviršiuje bei ugnikalnių išsiveržimus.

Pagal sudėtį, amžių ir kilmę skiriamos žemynų ir vandenynų litosferos plokštės. Žemynų litosferos plokštės susidariusios iš granitų, yra lengvesnės, senesnės (amžius gali siekti 4 mlrd. m.) ir storesnės (iki 70 km) už vandenynų litosferos plokštes.

Bet ar kitose planetose vyksta plokščių tektoniką? Apie tai rašo „Space“.

Plokščių tektonika Saulės sistemos pasauliuose

Pasak Ciuricho technikos universiteto (Šveicarija) planetų mokslininko Cedrico Gillmanno, Saulės sistemoje yra du pagrindiniai konvekcinių režimų tipai. Nors Žemėje egzistuoja plokščių tektonika, kai kurie kiti kūnai, tokie kaip Marsas, Merkurijus ir Mėnulis, turi vadinamąjį sustingusį gaubtą arba kiautą (stagnant lid).

Sustingęs kiautas yra pagrindinis požymis, planeta ar palydovas turi statinį paviršių, o plokščių tektonika – judantį paviršių, suskirstytą į plokštes. Plokščių tektonika unikali tuo, kad visas paviršius yra padalintas į plokštes, kurios turi skirtingas ribas.

Žemėje šios ribos žinomos kaip:

• subdukcijos zona, kurioje plokštės stumiamos viena po kita;
• transformacijos zona, kurioje plokštės slysta viena pro kitą;
• divergentinė zona, kurioje plokštės tolsta viena nuo kitos.

Gillmanno teigimu, sustingęs kiautas turi daugiausia statinę litosferą. Nors planetos ar palydovo mantijoje po litosfera gali egzistuoti konvekcinės srovės, jos nesukelia pakankamai įtampos, kad sulaužytų ir priverstų litosferą judėti.

Merkurijus ir Mėnulis yra sustingusių kiautų, kurių vidus atvėsęs iki taško, kai viduje nėra konvekcijos, pavyzdžiai, nes jie neturi pakankamai medžiagos vidinei šilumai palaikyti. Anot Gillmanno, anksčiau buvo manoma, kad Marsas yra toks pat, tačiau dabar daroma prielaida, kad planetoje vis dar yra vidinė šiluma.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()