„Staiga jų nebeliko.“ Mano išsiaiškinę, kodėl prieš 5000 metų išnyko klestėjusios Europos populiacijos ()
Seniausios žinomos maro aukos datuojamos maždaug prieš 5000 metų Europoje. Tačiau niekada nebuvo aišku, ar du atvejai – vienas Latvijoje, kitas Švedijoje – buvo pavieniai ir atsitiktiniai, ar platesnio protrūkio įrodymas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujajame tyrime, grindžiamame senovine DNR, išgauta iš 108 priešistorinių asmenų, rastų devyniose kapavietėse Švedijoje ir Danijoje, teigiama, kad senovinė maro forma galėjo būti plačiai paplitusi tarp pirmųjų Europos žemdirbių – ir gali paaiškinti, kodėl per 4000 metų paslaptingai išnyko šios populiacijos.
„Tai gana nuoseklūs reiškiniai visoje Šiaurės Europoje, Prancūzijoje ir būtent Švedijoje. Nors archeologijoje yra gana didelių skirtumų, vis tiek matome tą patį dėsningumą – jie tiesiog išnyko“, – sako Kopenhagos universiteto Danijoje tyrėjas ir trečiadienį žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo pagrindinis autorius Frederikas Seersholmas.
Ši grupė, vadinamoji neolito žemdirbių grupė, atkeliavo iš rytinės Viduržemio jūros dalies, išstumdama nedidelius medžiotojų-rinkėjų būrius ir pirmą kartą į šiaurės vakarų Europą atnešdama žemdirbystę bei nusistovėjusį gyvenimo būdą maždaug prieš 6000–7000 metų. Jų palikimas išliko daugybėje megalitinių kapų ir paminklų, iš kurių garsiausias – Stounhendžas.
Archeologai intensyviai diskutuoja, kodėl ši populiacija išnyko prieš 5300–4900 metų. Vieni jų išnykimą sieja su klimato kaitos sukelta žemės ūkio krize, kiti įtaria ligas.
„Staiga (prie šių paminklų) nebebuvo laidojami žmonės. Ir žmonių, kurie buvo atsakingi už šių megalitų statybą, nebeliko“, – sakė F. Seersholmas.
Mažai tikėtina, kad smurtas galėjo suvaidinti tam tikrą vaidmenį, teigia F. Seersholmas – nes kita atvykėlių banga atkeliavo iš Eurazijos stepių po pertraukos, matomos archeologiniuose pėdsakuose.
Tyrimo metu nustatyta, kad marą sukeliančios bakterijos formų buvo 1 iš 6 senovinių mėginių – o tai rodo, kad užsikrėtimas šia liga nebuvo retas. „Šie maro atvejai datuojami būtent tuo laikotarpiu, kai, kaip žinome, įvyko neolito gyventojų nykimas, todėl tai yra labai stiprus netiesioginis įrodymas, kad maras galėjo būti susijęs su šiuo reiškiniu“, – sako F. Seersholmas.
Genetinės kelionės laiku
Genetinė informacija apie ligų sukėlėjus gali būti išsaugota žmogaus DNR, todėl mokslininkai gali „keliauti laiku“ ir sužinoti apie senovines ligas bei jų evoliuciją.
Marą sukelianti bakterija Yersinia pestis buvo labiausiai paplitusi iš šešių naujame tyrime identifikuotų patogenų: ją turėjo 18 asmenų – arba 17 proc. iš 108 paimtų mėginių.
Tačiau kaip teigiama tyrime, tikrasis maro paplitimas tuo metu galėjo būti daug didesnis – atsižvelgiant į tai, kad senovinę DNR galima išgauti tik iš gerai išsilaikiusių žmonių palaikų. (Taip pat neįmanoma tiksliai žinoti, ar tirti žmonės mirė nuo maro – tik tai, kad jie buvo juo užsikrėtę).
Nepaisant to, tyrimo autoriai teigia, kad jų išvados nebūtinai rodo greitą ir mirtiną maro epidemiją. Bakterija buvo aptikta keturių iš šešių kartų palaikuose.
„Tikėjausi rasti, kad maras pasireiškė tik paskutinėje kartoje – o tai būtų įrodymas, kad maras pražudė juos visus, ir viskas, – sako F. Seersholmas, kuris, naudodamasis senovinėje DNR esančia informacija, sudėliojo senovinių palaikų genealoginius medžius. – Taip pat tikėjausi, kad maras bus visiškai vienodas, pavyzdžiui, kiekviena DNR bazių pora bus visiškai vienoda – nes būtent to galima tikėtis matant greitą ligos protrūkį. Tačiau mes to neradome.“
Vietoj to komanda rado įrodymų, kad buvo trys skirtingi infekcijų atvejai ir skirtingi marą sukeliančios bakterijos variantai.
„Tada kyla didelis klausimas – kaip tai atsitiko, kad maras pradžioje nenužudė visų? Tai mus taip pat glumino, todėl pradėjome nagrinėti genus, norėdami sužinoti, ar galime rasti kokį nors paaiškinimą“, – pasakoja mokslininkas.
Komanda rado atvejų, kai maro genai persitvarkydavo – dingdavo, pasipildydavo ar persikeldavo DNR sekose – ir tai galbūt galėjo turėti įtakos patogeno virulentiškumui vienoje kartoje.
„Tai labai, labai sunku patikrinti, nes iš tikrųjų negalima tiesiog išauginti senovinės (bakterijos)“, – sako F. Seersholmas.
Priešistorinio maro perdavimas
Atsižvelgdamas į tai, kad palaikai buvo kruopščiai palaidoti kape, Seersholmas mano, jog tyrime nagrinėti genetiniai duomenys galimai fiksuoja pačią maro epidemijos pradžią. Taip pat tikėtina, kad liga buvo ne tokia sunki kaip buboninis maras, sukėlęs Juodąją mirtį – niokojantį maro protrūkį, kuris, kaip manoma, per septynerius metus viduramžiais pražudė pusę Europos gyventojų.
Be to, mėginiuose aptiktuose variantuose trūko geno, kuris yra labai svarbus bakterijos išgyvenimui blusų virškinamajame trakte – todėl, pasak tyrimo, mažai tikėtina, kad liga buvo identiška buboniniam marui, kurį platino graužikų pernešamos blusos.
Tyrimas rodo, kad tuo metu Skandinavijoje maras tikriausiai plito nuo žmogaus žmogui, o ne buvo atsitiktinai perduodamas nuo gyvūnų – tačiau neįmanoma nustatyti, kiek mirtina ar lėtinė buvo ši liga, sako Londono universitetinio koledžo (JK) evoliucinės genetikos profesorius Markas Thomas.
Parengta pagal CNN.
