„Epinis transatlantinis skrydis.“ 2 000 000 000 t. Kaip dulkės ir smėlis nukeliauja 8000 km ()
Kaip smėlis iš Sacharos ir kitų dykumų sugeba nukeliauti neįtikėtinus atstumus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Verdančiame pasaulyje kai kurie Žemės regionai tampa ypač pažeidžiami dulkių audrų. Meteorologai perspėja, kad pasaulį netrukus gali vėl užklupti dulkių audros, rašo „IFLScience“.
Bet kaip smėliui ir dulkėms pavyksta įveikti tokius didžiulius atstumus – daugiau nei 8000 kilometrų ir iš Sacharos nukeliautų iki pat Pietų ir Šaurės Amerikos?
Tyrėjai atskleidė šios transatlantinės epinių proporcijų kelionės paslaptį. Anot mokslininkų, visa tai susiję su sezoniniais vėjo pokyčiais, todėl tokius ilgus atstumus keliaujančios dulkės tikrai nestebina: Sacharos dulkės iš tiesų tokį atstumą nukeliauja kiekvieną vasarą.
|
Vėjų sustiprėjimas Sacharoje pasiekia piką birželio pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, kuris pakelia dulkes į troposferą – žemiausią Žemės atmosferos sluoksnį. Būtent čia susidaro Sacharos oro sluoksnis – 3–4 kilometrų storio itin sauso ir dulkėto oro stulpas, prasidedantis maždaug 1,6 kilometro aukštyje virš paviršiaus.
Mokslininkai pažymi, kad Sacharos atmosfera yra tokia „sausa“, kad joje yra maždaug perpus mažiau drėgmės, nei paprastai būna atogrąžų regionų atmosferoje. Tada kas 3 ar 5 dienas pasiekę piką pasatai – pastovūs vėjai, pučiantys iš rytų į vakarus virš pusiaujo – perneša šį sluoksnį per Atlanto vandenyną link Šiaurės ir Pietų Amerikos, kur tai gali turėti įvairiausių pasekmių.
Pasak Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) uraganų programos lauko direktoriaus ir meteorologo Jasono Duniono, vienas iš labiausiai tikėtinų Sacharos dulkių paliktų „pėdsakų“ yra jų poveikis orams. Sausas oras iš tikrųjų gali slopinti debesis ir skatinti atvėsimą. Be to, jis taip pat gali susilpninti atogrąžų audras, sukurdamas žemyn nukreiptą srautą. Tačiau, pasak Duniono, audros vis tiek gali kilti vėliau vakare.
Mokslininkai pripažįsta, kad audrų slopinimas turi ir neigiamą pusę. Pavyzdžiui, tai gali sukelti karščio bangas. Tyrėjai taip pat perspėja, kad yra tam tikrų pasekmių sveikatai – dulkės mažame aukštyje pablogina oro kokybę ir gali pabloginti plaučių ligas, tokias kaip astma.
Pagrindinė problema, anot mokslininkų, yra vis dažnesnės dulkių audros, kurios kelia nerimą dėl galimo poveikio žmonių sveikatai, ekonomikai ir infrastruktūrai bei aplinkai.
Jungtinių Tautų duomenimis, kasmet į atmosferą patenka apie 2 milijardus tonų smėlio ir dulkių – tiek pat kiek sveria 350 Didžiųjų Gizos piramidžių. Ankstesni tyrimai taip pat parodė, kad maždaug ketvirtadalis šių dulkių iš tikrųjų yra susijusios su žmogaus veikla. Todėl per ateinantį dešimtmetį mokslininkai sutelkė dėmesį į smėlio ir dulkių audrų problemos sprendimą.
