Ar senovinėse mumijose slypinčios bakterijos ir virusai galėtų sukelti epidemiją šiandien? ()
Ar turėtume nerimauti dėl to, kad senovinėse Egipto mumijose yra ligų sukėlėjų, kurie ir šiandien galėtų būti perduoti žmonėms?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Senovės egiptiečiams ligos nebuvo svetimos – tyrimai rodo, kad jie sirgo daugybe infekcinių ligų, įskaitant raupus, tuberkuliozę ir raupsus.
Pavyzdžiui, ketvirtasis Egipto XX dinastijos faraonas Ramzis V sirgo raupais – apie tai liudija jo mumifikuotą kūną ženklinantys randai nuo raupų.
Nors 1980 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) oficialiai paskelbė, kad raupai visame pasaulyje išnaikinti, ar įmanoma, kad po tūkstančių metų iš naujai atkastų mumijų kūnų galėtų pasklisti raupai ar kitos ligos?
Kembridžo universiteto (JK) Senovės parazitų laboratorijos direktorius ir šio universiteto archeologijos departamento vyresnysis mokslo darbuotojas Piersas Mitchellas sako, kad tai labai mažai tikėtina.
„Dauguma parazitų rūšių miršta per metus ar dvejus, jei neturi gyvo nešiotojo, prie kurio galėtų prisitvirtinti“, – teigia P. Mitchellas.
Pavyzdžiui, raupų virusas gali daugintis tik gyvo nešiotojo ląstelėse, teigia JAV Nacionalinis sveikatos institutas (NIH). Tuberkuliozę ir raupsus sukeliančioms bakterijoms taip pat reikia gyvų nešiotojų, kad išgyventų.
Tačiau raupai plinta per prisilietimą, o tuberkuliozė ir raupsai dažniausiai per lašelius iš nosies ir burnos, paprastai čiaudint ar kosint.
Tuberkuliozei reikia ilgesnio kontakto su sergančiu žmogumi. Taip yra todėl, kad dvi ligą sukeliančios bakterijų rūšys, vadinamos Mycobacterium leprae ir Mycobacterium lepromatosis, dauginasi lėtai.
Kitas veiksnys, mažinantis tikimybę, kad kas nors užsikrės liga nuo mumijos, yra DNR irimas laikui bėgant.
„Atlikus analizę galima pastebėti, kad visi šių parazitų DNR gabalėliai yra gana trumpi, – sako P. Mitchellas. – Vietoj gražių, ilgų, sveikų DNR grandinių jos sudaro tik apie 50–100 bazių porų. Atrodo, lyg viskas būtų susmulkinta – ir taip yra todėl, kad [DNR] degraduoja ir skyla. Kai DNR suyra, niekas nebegali būti gyvybingas – niekas neatsinaujina.“
Tačiau kai kurios parazitinės žarnyno kirmėlės, plintančios su išmatomis, gyvena ilgiau nei kiti organizmai – ir ne visoms reikia gyvo nešiotojo, kad išgyventų.
Vis dėlto ir jos nekelia didelio nerimo.
„Jos gali būti daug atsparesnės ir gali išgyventi keletą mėnesių (o kartais ir kelerius metus), tačiau nė viena iš jų neišgyvens tūkstančius metų, – teigia P. Mitchellas. – Didžioji dauguma parazitų žūsta, kai nešiotojas miršta – nes jie neturi galimybių išgyventi“.
Ir net jei nutiktų taip, kad kuris nors iš šių senovinių organizmų vis dar būtų gyvas, kaukės, pirštinės ir kitos apsauginės priemonės, kurias mokslininkai dėvi, kad neužterštų mumijų, taip pat neleistų jiems užsikrėsti ar platinti ligų sukėlėjų, rašo „Live Science“.
