Marso gelmėse aptikta gyvybei tinkama terpė: zondo surinktus duomenis ištyrę mokslininkai paaiškino, kas ten vyksta ()
Marso gelmėse, 11-20 kilometrų po paviršiumi, galimai driekiasi drėgnų uolienų klodai, kuriose esančio vandens pakaktų padengti planetą pusantro kilometro storio vandenynu. Tokią išvadą mokslininkai gavo nagrinėdami InSight zondo surinktus duomenis.
© Aynur_zakirov (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/mars-planet-space-stars-sky-land-2051747/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šis stacionarus zondas 2018-2022 metais fiksavo Marso drebėjimus. Kai kurie jų kildavo dėl vėjo ar meteoritų smūgių, bet kiti buvo tikri seisminiai įvykiai.
Šių drebėjimų bangos sklinda įvairiai – vienos paviršiumi, kitos gilesniais sluoksniais, trečios gali nueiti net iki planetos branduolio. Priklausomai nuo uolienų sandaros, bangos sklinda skirtingu greičiu, taip pat skiriasi ir jų dispersija – nevienodo dažnio bangų išsiskirstymas.
Tyrimo autoriai apskaičiavo seisminių bangų sklidimo greitį pro įvairios sandaros uolienas ir nustatė, kokie parametrai duoda rezultatus, geriausiai derančius su InSight gautaisiais. Nustatyta parametrų kombinacija tokia: 11-20 kilometrų gylio uolienos yra magminio tipo, suskilinėjusios, o susidariusius tarpus užpildo vanduo. Formaliai ši išvada tinkama tik regionui tiesiai po InSight zondu, tačiau jei panašus sluoksnius driekiasi po visa planeta, ten esančio vandens pakaktų planetos paviršių paskandinti po pusantro kilometro storio vandens sluoksniu.
|
Toks milžiniškas popaviršinio vandens rezervuaras atsakytų į klausimą, kur dingo paviršinis Marso vanduo. Jo Marse buvo maždaug pirmą milijardą metų po planetos susiformavimo, o vėliau paviršius išdžiūvo. Kur pasidėjo vanduo, iki šiol neaišku; astronomai įvardina dvi pagrindines galimybes: arba jis išgaravo į kosmosą, arba susigėrė į plutą.
Dabar panašu, kad teisingesnis antras atsakymas. Įdomu, kad jei Marse per tą milijardą metų spėjo užsimegzti kokia nors gyvybė, ji galėjo susigerti su vandeniu. Taigi Marso plutos gelmės gali būti paskutinis gyvybės Raudonojoje planetoje prieglobstis.
Deja, prisikasti iki jo kol kas praktiškai neįmanoma – nors Žemėje keleto eksperimentų metu pavyko įsigręžti daugiau nei 10 km į plutą, tam reikalinga milžiniška infrastruktūra, kurią suformuoti Marse kol kas nei įmanoma, nei apsimoka. Visgi gali būti, kad kitur drėgnų uolienų sluoksnis yra ne taip giliai, kaip po InSight. Tam išsiaiškinti reikės į Marsą nugabenti daugiau seisminių detektorių.
Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.
