Paslaptingieji krateriai Sibire. „Išaiškinta jų paslaptis“ (Video) ()
Sibiro tundroje sparčiai kylanti temperatūra tiesiogine to žodžio prasme paverčia žemę potencialia bomba.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš 10 metų mokslininkai ten aptiko paslaptingą kraterį. Nuo tada toje vietoje atsirado kelios panašios skylės. Kas lemia jų formavimąsi? Mokslininkai tai jau žino.
Pirmasis krateris buvo aptiktas 2014 metais Jamalo pusiasalyje ir iškart sukėlė didelį mokslininkų susidomėjimą. Tyrėjų susižavėjimas tapo dar didesnis, nes per ateinančius kelerius metus krateriai šioje srityje ėmė atsirasti vis dažniau. Tai tikrai nėra mažos skylės žemėje, o jas tyrę geologai įvertino, kad jos atsirado dėl galingų sprogimų.
Tuo metu atlikti matavimai parodė didelę metano koncentraciją kraterio zonose, o tai rodo, kad sprogimus lėmė šios degios dujos, išsiskyrusios iš amžinojo įšalo. Tačiau nebuvo žinoma, kas iš tikrųjų lėmė jo užsidegimą.
|
Naujame tyrime, paskelbtame „Geophysical Research Letters“, chemikų komanda išsiaiškino, kad reiškinį lemia yra keletas labai specifinių geologinių sąlygų.
Žemė Jamalo pusiasalyje yra sluoksniuota, ir būtent šie sluoksniai yra svarbiausi norint suprasti, kodėl įvyko sprogimas. Viršutinis sluoksnis yra dirvožemis, kuris atitirpsta ir užšąla priklausomai nuo sezono. Po juo yra amžinasis įšalas, kuris, kaip rodo jo pavadinimas, išlieka visam laikui užšalęs. Dar giliau mokslininkai atrado sluoksnį, vadinamą kriopegu.
Kriopegas yra geologinis sluoksnis, kuris, nors ir yra po amžinuoju įšalu, neužšąla dėl didelės druskos koncentracijos – jūros likučių, kadaise dengusių teritoriją. Jamalo pusiasalyje kriopegas yra apie 1 metro storio ir randamas iki 50 metrų gylyje po žeme. Dar giliau yra sluoksnis, pilnas kristalizuoto metano.
Šie sluoksniai išliko pusiausvyroje tūkstančius metų, tačiau visuotinis atšilimas sujaukė šį balansą. Nuo devintojo dešimtmečio tirpstančio dirvožemio vanduo pamažu pradėjo skverbtis į žemę, kol pasiekė kriopegą.
Vandeniui pradėjus skverbtis į kriopegą, slėgis šiame sluoksnyje pradėjo didėti. Paviršiaus link pradėjo formuotis įtrūkimai, dėl kurių smarkiai sumažėjo slėgis. Iš karto po kriopegu buvo metanas, kuris išsiskyrė, o šiame sluoksnyje esant dideliam slėgiu ir aukštesnei temperatūrai įvyko galingas sprogimas, suformavęs kraterį.
Sprogimai Jamalo pusiasalyje nėra kasdienis reiškinys, todėl mokslininkai nežino, kaip dažnai jie gali pasikartoti. Kaip pabrėžia Kembridžo universiteto (JK) chemijos inžinierė Ana Morgado, šis procesas yra retas ir gana sunkiai nuspėjamas. Tačiau dėl kylančios pasaulinės temperatūros tokie sprogimai gali tapti dažnesni.
