Sensacija! Atsirado reikšmingų įrodymų, kad Didysis sprogimas niekada neįvyko ()
Šviesa praranda energiją savo judėjimo erdvėje metu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Yra keletas Visatos atsiradimo versijų, o Didžiojo sprogimo teorija vis dar laikoma populiariausia ir išsamiausia iš jų. Tačiau dabar ji buvo užginčyta, nes netikėtai pasitvirtino kita hipotezė, kurią prieš šimtmetį paneigė ir atmetė mokslininkai.
Amerikiečių astrofiziko Lioro Shamiro tyrimas, paskelbtas autoritetingame mokslo žurnale „Particles“, rodo, kad gerai žinoma ir populiari Didžiojo sprogimo samprata gali pasirodyti klaidinga.
„1920-aisiais garsūs astronomai Edwinas Hablas ir Georgesas Lemaître'as atrado, kad kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ji tolsta nuo Žemės. Šis atradimas atvedė prie Didžiojo sprogimo teorijos, teigiančios, kad Visata pradėjo plėstis dėl neįsivaizduojamo kosminio sprogimo ir kad ji, atrodo, vis dar plečiasi.
Maždaug tuo pačiu metu puikus amerikiečių astronomas Fritzas Zwicky pateikė kitą prielaidą, kad galaktikos, esančios toliau nuo Žemės, visai nejuda greičiau. Ir kad tai tik iliuzija dėl to, kad šviesa iš tolimų galaktikų, pasiekusi Žemę, praranda savo energiją. Ši idėja buvo pavadinta „šviesos senėjimo“ hipoteze, tačiau mokslininkai ją apskritai atmetė, nes Didžiojo sprogimo teorija buvo laikoma nuodugnesnė“, – savo tyrime sako Lioras Shamiras, astrofizikas iš Kanzaso valstijos universiteto.
|
Pagrindinė priežastis, dėl kurios mokslininkai atmeta „šviesos senėjimo“ hipotezę, yra ta, kad iki šiol nebuvo stebėjimų, kurie patvirtintų patį faktą, kad šviesa praranda energiją savo judėjimo erdvėje metu.
Pagrindinis Didžiojo sprogimo ir „šviesos senėjimo“ sampratų susidūrimo taškas yra raudonojo poslinkio fenomenas. Šviesa iš tolimesnių galaktikų mums atrodo raudonesnė (atspindi specialiuose įrenginiuose) nei šviesa iš objektų arčiau Žemės. Šis efektas atsiranda todėl, kad objektams Visatoje tolstant vienas nuo kito šviesos bangos ilgis didėja, o tai perkelia ją į raudonąją spektro sritį (ir atvirkščiai, kai objektai artėja prie mūsų, tada šviesos bangos ilgis mažėja ir ji pasislenka į mėlynąją spektro pusę).
Pasak Edwino Hubble'o ir Georges'o Lemaître'o, raudonasis poslinkis visada yra proporcingas atstumui iki objekto ir kuo toliau nuo mūsų galaktika, tuo greičiau ji tolsta. Šis stebėjimas yra Didžiojo sprogimo teorijos pagrindas ir rodo, kad Visata nuolat plečiasi.
Tačiau F. Zwicky teorija numato ką kita: tai ne objektų judėjimo greitis, o tik atstumas iki Žemės. Šviesos fotonai, keliaujantys dideliais atstumais, palaipsniui praranda energiją, todėl jų dažnis mažėja, o tai sukelia raudonojo poslinkio efektą ir sukuria iliuziją, kad Visata plečiasi.
Ir pastaraisiais metais ilgą laiką atmesta F. Zwicky koncepcija pradėjo kaupti reikšmingus įrodymus. Pirma, naudojant naują ir iki šiol galingiausią Jameso Webbo kosminį teleskopą (JWST), buvo nustatyta, kad ankstyviausios Visatos galaktikos pasirodė esančios sudėtingesnės ir senesnės, nei manyta anksčiau. Remiantis Didžiojo sprogimo teorija, tokių senų struktūrų neturėtų būti, be to, jos yra daug ankstesnės už patį hipotetinį Didįjį sprogimą.
Antra, savo tyrime astrofizikas Lioras Shamiras panaudojo daugiau nei 30 000 galaktikų vaizdus iš trijų galingų kosminių teleskopų, kad išsamiau išmatuotų galaktikų raudonąjį poslinkį pagal jų atstumą nuo Žemės, ir nustatė, kad šviesos dalelės iš tiesų gali prarasti energiją dėl didelių atstumų.
„Naudojau pastovų Žemės sukimosi aplink Paukščių Tako centrą greitį, norėdamas ištirti galaktikų, judančių skirtingais greičiais, skirtingomis kryptimis, raudonąjį poslinkį Žemės atžvilgiu ir išbandyti, kaip raudonojo poslinkis reaguoja į greičio pokytį.
Analizės rezultatai rodo, kad galaktikos, kurios sukasi priešinga Paukščių Tako kryptimi, turi mažesnį raudonąjį poslinkį, palyginti su tomis, kurios judėjo ta pačia kryptimi kaip ir mūsų galaktika. Šis skirtumas atspindi Žemės judėjimą, kai ji sukasi ta pačia kryptimi kaip ir Paukščių Takas. Tačiau rezultatai taip pat parodė, kad raudonojo poslinkio skirtumas padidėjo, kai galaktikos buvo toliau nuo Žemės. Kadangi Žemės sukimosi greitis galaktikų atžvilgiu yra pastovus, raudonojo poslinkio skirtumo priežastis gali būti būtent galaktikų atstumas nuo Žemės. Tai rodo, kad galaktikų raudonasis poslinkis keičiasi atsižvelgiant į atstumą, o ne dėl greičio, kuriuo jos tolsta, kaip ir prognozavo Fritzas Zwicky savo „šviesos senėjimo“ hipotezėje.
Tai gali reikšti, kad Visata egzistuoja daug ilgiau nei 13,8 milijardo metų ir nėra vis didėjančio plėtimosi būsenos. O tariamas pradinis Didysis sprogimas, tariamai pradėjęs begalinį Visatos plėtimąsi, niekada neįvyko“, – pažymi astrofizikas Lioras Shamiras.
„Šviesos senėjimo“ hipotezės patvirtinimas gali paversti ją dar viena visateise pagrindine teorija – alternatyvia Didžiojo sprogimo teorija.
Hipotezė ne tik paneigia populiariąją mokslinę sampratą, kad Visata dar tik formuojasi, bet ir verčia suabejoti mintimi, kad žmonija ateityje negalės apsilankyti kitose galaktikose dėl tariamai didėjančio atstumo tarp jų.
Be to, „šviesos senėjimo“ hipotezė ginčija du bendrus hipotetinius scenarijus apie galimą Visatos pabaigą:
Kad Visata savo begaliniu ir didėjančiu plėtimu neišvengiamai suplėšys ir suskaldys absoliučiai visus objektus ir daleles (nuo supermasyvių juodųjų skylių iki mažyčių atomų).
Vietoj to, Visata susispaus ir sugrąžins visus kosminius objektus ir daleles į pradinę singuliarumo būseną, buvusią prieš hipotetinį Didįjį sprogimą.
Tuo pačiu metu „šviesos senėjimo“ hipotezė, net ir pasitvirtinusi, nepateikia galimo atsakymo, kaip atsirado Visata ir kas jai nutiks toliau.
