Laiškas apie istorijas, darančias mus tuo, kas esame

Čia Artiomas Efimovas, laiškų vyr. redaktorius. Rugsėjo 28 parašiau „Meduzai“ pastabą apie žuvusį „Hezbollah“ lyderį Chasaną Nasrala. Redakcijos pašte, o taip pat socialiniuose tinkluose kaip pat pasirodė nemažai pretenzijų, kad pastaba antiizraeliška. Visa dėl to, kad antraštėje parašyta: „Izraelis užmušė Chasaną Nasrala“. Įpykę skaitytojai tvirtino: teroristai išskirtinai „likviduojami“, o tie, kam jie „užmušami“ arba „žūva“, yra praradę visus moralinius orientyrus.

Izraelyje ir proizraeliškoje aplinkoje, veikiausiai įsižeistų jei pasakytumėte „Jordano upės vakarinis krantas“ (reikia „Judėja ir Samarija“, ar bent jau — „teritorijos“) ar dėl menkiausios užuominos apie Palestinos valstybingumą (maksimumas — „Palestinos autonomija“). Palestinoje ir propalestiniškoje aplinkoje primygtinai patikslins: ne šiaip „Vakarų krantas“, o „okupuotas Vakarų krantas“.

Po 2023 metų spalio 7 d. įvykdytos Hamas atakos prieš Izraelį ir Artimuosiuose Rytuose prasidėjus naujam karui, ši kalba ir ja pasakojamos istorijos sukėlė nemažai ginčų. Kartu su Gazos ruože, Libane ir kitose vietose vykstančiais mūšiais nenurimsta ir naratyvų kovos — įvykių aprašymų ir interpretacijų susidūrimas.

Jau rašėme apie tai, kaip karas (tuo atveju — Rusijos-Ukrainos) gimdo priešiškus žargonus : „SAVO“ — „plataus masto įsiveržimas“, „nauji regionai“ — „okupuotos teritorijos“ ir panašiai. Tai tokios „savas – svetimas“ atpažinimo sistemos: žargono vartojimas stiprina vienminčių pasitikėjimą ir apsunkina dialogą su oponentais.

Šiandienos laiškas — apie naratyvus, tai yra apie istorijas, suteikiančias viskam prasmę ir darančias mus tuo, kuo esame. Šį kartą — su Palestinos-Izraelio konfliktu.

Naratyvų mūšis

Naratyvas — bet koks siužetinis pasakojimas. Tai yra toks, kuriame yra užuomazga, įvykių plėtra, kulminacija ir epilogas. O taip pat setingas (istorijos pasaulis), herojai, piktadariai, konfliktas ir prasmė — tai yra, moralinė išvada, kurią privalo padaryti auditorija.

Mokslininkai — nuo filologų iki neurobiologų — sutinka (vienas, du), kad naratyvas yra bazinis bet kurio žmogaus ir bet kokios kultūros būdas įprasminti pasaulį. Savo individualumo ir identiteto suvokimas, bet kokio asmeninio ar visuomeninio gyvenimo įvykio paaiškinimas, bet kokio veiksmo pateisinimas ar pasmerkimas — visa tai mes darome, pasakodami istorijas apie save pačius, apie kitus žmones, apie dideles grupes (pavyzdžiui, nacijas), bendrai apie žmoniją, apie dievus ar apie pramanytus personažus. Kartais tai naujienų užrašai. Kartais mokslo monografijos. Kartais romanai ar netgi anekdotai.

[Vokietija] Stulbinamos kainos nešiojamas dvigubo impulso taškinis suvirinimo aparatas - paskutiniai vienetai 13046 5 Labai gera kaina Iš Vokietijos Greitas ir saugus pristatymas Ribotas kiekis Išsamiau

Svarbiausi naratyvai, ant kurių laikosi identitetas, vadinami mitais. Šiuo atžvilgiu naratyvai apie žydų išėjimą iš Egipto, apie Trojos karą, apie pilietinės lygybės siekio kovas JAV ir apie kosmoso užkariavimą iš principo viena nuo kitos nesiskiria. Visa tai yra mitai. Ne taip svarbu, kas įvyko iš tiesų — svarbu, kokią istoriją apie tai žmonės vienas kitam pasakoja, kaip pagal ją atskiria savus ir svetimus ir kokią prasmę tai istorijai suteikia.

Kiekvienas naratyvas yra kokio nors žanro. Politinės korupcijos tyrimas įtraukia mus kaip detektyvas. Ginčų parlamente aprašymas kažkaip savaime virsta komedija. Kalbant apie karą, sociologas Philipas Smithas išsiaiškino, kad naratyvai apie jį būna keturių tipų: buitiniai („karas — tai kasdienybė“), tragiški („karas — tai nepermaldaujama lemtis“), kurtuaziniai („karas — tai herojiški žygdarbiai“) arba epiniai („karas — tai gėrio ir blogio susidūrimas“).

Naratyvų kova — visada pirmiausiai žanrų susidūrimas. Rusijos propaganda pristato karą su Ukraina kaip „specialią karinę operaciją“, tuo pačiu tyčiomis ją banalizuodami. Ukrainos pusė, priešingai, aprašo ją epiškai, reikalaudama maksimalaus viso pasaulio dėmesio. Maždaug taip pat veikia ir radikaliausi „zetnikai“, tik jų epinės prieštaros pusės yra ne Rusija ir Ukraina, o Rusija ir Vakarai.

Naratyvas — tai tam tikra dialogo priešingybė. Kai žiūrite naujienų laidą ar kiną, skaitote istorijos vadovėlį, romaną ar šį laišką, jų naratyvas jums gali patikti ar nepatikti, galite su juo sutikti ar nesutikti. Bet jo paveikti negalite: nei paprieštarauti autoriui, nei ko nors paklausti.

Tad naratyvas — tai ne diskusija. Naratyvai gali konkuruoti tarpusavyje, kartais netgi persipinti. Tarkime, visa Rusijos propaganda suausta iš įvairių naratyvų nuotrupų. Tačiau jos užduotis ir nėra išsamus tikrovės paaiškinimas. O geras paaiškinantis naratyvas — tai visuomet vientisas vaizdas, kurį galima priimti ar nepriimti. Ir sunku rasti tam akivaizdesnį pavyzdį nei Palestinos ir Izraelio naratyvų mūšis.

Apie ką proizraeliški ir propalestiniški naratyvai?

Pradėsime nuo to, kad vieningo proizraeliško naratyvo nėra, kaip ir vieningo propalestiniško. Ir tų, ir kitų yra po kelis. Tačiau teks supaprastinti.

Proizraeliško naratyvo pagrindas yra sionizmas — žydų nacionalinės valstybės sukūrimo ideologija ir judėjimas. Sionizmas iš esmės mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito nacionalinio judėjimo: yra tauta, yra jos žemė iš amžių amžinųjų, ir ji privalo ją valdyti.

Žydų buvimas istorinėje Palestinoje (ji taip pat Šventoji žemė, ji taip pat Pažadėtoji žemė, ji taip pat Izraelio žemė) įrodoma Biblija — jei ne kaip šventuoju tekstu, tai kaip istoriniu paminklu. Joje atskirai aptariama, kad pirmasis žydas Abraomas iš nieko žemės neatėmė, o ją nupirko — judėjų tradicijoje tai yra vienintelis neginčijamas nuosavybės teisių pagrindimas. Ir pirmieji sionistai XIX amžiaus gale — ХХ amžiaus pradžioje iš nieko žemių jėga neatiminėjo, o pirko.

Tuomet Palestinoje gyvenusius arabus sionistai atsisako pripažinti visada čia gyvenusiais. Jų nuomone, tai buvo okupantai ir kolonizatoriai: pirmoji jų banga atėjo VII amžiuje, arabiškųjų užkariavimų laikais iš karto po pranašo Mahometo mirties 632 m., o paskui buvo dar kelios tokios bangos. Taip pat ir pirmoje ХХ amžiaus pusėje, kai Palestina, anksčiau buvusi skurdžiu Osmanų imperijos pakraščiu, pražydo istorinėn tėvynėn grįžusių žydų pastangomis.

Atitinkamai, kai arabai pradėjo aktyviai priešintis žydų valstybės kūrimui Palestinoje, tai, sionistų požiūriu, buvo grubus žydų tautos teisių pažeidimas. Todėl ir 1947–1949 metų karas tarp žydų ir arabų Palestinoje sionistų naratyve vadinamas nepriklausomybės karu. Ir pagal šį naratyvą, visas vėlesnis Palestinos konfliktas, yra žydų kova už savo teises. O konflikto ištakos — atkaklus arabų (bent jau dalies iš jų) nenoras pripažinti žydų teisę sukurti savo valstybę nuosavoje istorinėje žemėje.

O dabar visa tai iš priešingos pusės. Arabai buvo dauguma Palestinoje ilgiau nei tūkstantį metų. Visą šį laiką ten harmoningai sugyveno daugelio tautų ir konfesijų atstovai.

Bet paskui atvyko kolonizatoriai — žydai iš Europos, kurie nebuvo su Palestina niekaip susiję, išskyrus kažkokias neaiškias teorijas. Naudodamiesi sunkia vietinių gyventojų padėtimi, jie ėmė pigiai supirkinėti žemę ir pretenduoti į tai, kad jie čia ne imigrantai, o šeimininkai.

Kai vietiniai gyventojai pasipiktino, juos ėmė slopinti jėga. Be to, žydams aktyviai padėjo kiti kolonizatoriai — britai. Netrukus prasidėjo etniniai valymai, apartheidas ir genocidas. Todėl ir 1947–1949 metų karas šiame naratyve vadinasi „Nakba“, tai yra „katastrofa“. O esminė arabų ir Izraelio konflikto priežastis — kolonializmas, žydų vykdomas žemių atėmimas iš arabų ir istorinių gyventojų teisių ignoravimas.

Į šiuos didelius naratyvus įsitaiso maži. Pavyzdžiui, spalio 7 paaiškinimas. Sionistinio naratyvo rėmuose tai genocido aktas — žmonių naikinimas tik už tai, kad jie žydai ir izraeliečiai, kuriuo siekiama galiausiai visiškai sunaikinti tautą ir valstybę. O Izraelio karinės operacijos Gazos ruože ir Libane — būtina ir teisėta savigyna nuo priešo, kuris, be vis to, dar ir slepiasi už civilių gyventojų nugarų, nes puikiai žino, kad sąžiningame mūšyje jie neturi šansų.

O propalestiniško naratyvo rėmuose spalio 7 d. — desperatiškas pasipriešinimo aktas. Taip, nusikaltimas, bet įvykęs ne tuščioje vietoje, o kaip daug metų trukusios palestiniečių priespaudos Izraelyje išdava.

Galų gale, sako šio naratyvo šalininkai, jeigu palestiniečiams kada nors iš Izraelio ir pasaulio bendruomenės ir pavykdavo nors ko gauti, tai buvo ne kaip kompromisų ir diplomatinių susitarimų — nekintamai apgaulingų, — rezultatas, o jėgos spaudimu. Palestinos nacionalinė administracija — pirmas oficialus palestiniečių savivaldos organas, pripažįstamas netgi Izraelio, — atsirado ne kaip kokio nors vadovų susitikimo, o kaip 1987–1993 metų intifados (sukilimo) rezultatas. Šio amžiaus pradžioje izraeliečiai išvedė kariuomenę iš Libano ir Gazos ne demonstruodami gerą valią, o dėl nuolatinio „Hezbollah“ ir Hamas ginkluoto pasipriešinimo. Prievarta — tai vienintelė kalbą, kurią jie supranta.

Iš kitos pusės, dideli naratyvai įsitaiso į meganaratyvus. Pavyzdžiui: Izraelis — vienintelė demokratija Artimuosiuose Rytuose, liberali šalis su sparčiai augančia aukštųjų technologijų ekonomika; o jo priešininkai — teroristai, politiniai ir religiniai fanatikai, mirties bausme baudžiantys gėjus, pavergiantys moteris ir visur, kur tik ateina į valdžią, įveda represyvius režimus ir padaro žmones visiškais skurdžiais ir atima viltį. Palestinos-Izraelio konfliktas — tai tik vienas epinės progreso ir obskurantizmo kovos frontas.

Arba atvirkščiai: Izraelis — šalis, dešimtmečius okupuojanti svetimą žemę ir laikanti milijonus žmonių praktiškai didelėje koncentracijos stovykloje; palestiniečiai — tauta, kuri visą tą laiką kovoja už JTO statute įtvirtintą apsisprendimo teisę; ją sistemiškai slopina, žemina, naikina — ir visa tai su pasaulio bendruomenės palaikymu. Palestinos-Izraelio konfliktas — tai tik vienas epinės kovos už teisingumą frontas.

Kaip suprasti, kas teisus?

Štai kas visame tame svarbu. Naratyvai formuoja identitetą. Rusiški „mes“ — tai tie, kurie nugalėjo fašistus 1945 metais; amerikietiški „mes“ — tie, kas tapo laisvės švyturiu visam pasauliui. Izraelio „mes“ — tai tauta, kuri stebuklingai atgimė po dviejų tūkstantmečių priespaudos ir persekiojimo, pasibaigusių Holokaustu; palestinietiški „mes“ — tai tauta, kuri europiečių kolonizatorių įgeidžiu neteko žemės ir teisių, bet nepaisant visko, tęsia kovą.

Bet yra ir kitų „mes“: tie, kurie leido siaubingas neteisybes žydų atžvilgiu ir dabar privalo jas ištaisyti; tie, kas pernelyg ilgai užmerkė akis į kolonializmo siaubus; tie, kurie tikisi, kad žydų valstybės atgimimas Palestinoje priartins Kristaus Antrąjį atėjimą; tie, kam didžiausias pasaulinis blogis — tai kapitalizmas ir Amerikos hegemonija, o visi tam besipriešinantys, herojai ir gelbėtojai.

Kiekvienas iš šių naratyvų yra svarbus pats savaime, kiekvieno iš jų sava logika, kurios rėmuose jis išsamiai paaiškina ir spalio 7 d., ir Izraelio ir Palestinos nuostolių skirtumą, ir Chasano Nasrala nužudymą (na, ar likvidaciją), ir Irano vaidmenį, ir JAV vaidmenį, ir bendrai viską, kas vyksta. Diskusija tarp šių naratyvų nešiotojų vargu ar įmanoma.Visų pirma, jie itin retai susitinka atvirai diskusijai palankioje aplinkoje. O antra, netgi kai tai įvyksta, jie neturi nei bendros kalbos, nei bendros logikos apgalvotam dialogui. Tokie susitikimai visuomet baigiasi apsikeitimu lozungais ir keiksmažodžiais.

Situaciją apsunkina tai, kad kiekvienas „mes“ visus likusius kaltina priespauda. Akademinėje aplinkoje dominuoja propalestiniškas naratyvas. Amerikos universitetų miesteliuose netgi pasitaiko, kad vieni studentai skundžiasi, kad kiti švenčia Hanuką, o tai „sionizmas“ ir „šlykštu“. Tuo pat metu Vokietijoje vos ne bet kokia Izraelio kritika atitinka oficialų antisemitizmo apibrėžimą ir kriminalizuojama. Visi nuolat įtaria vienas kitą noru oponentą kaip nors įžeisti ar užgožti — diskusijos nerūpi.

Visose tose ideologinėse batalijose apie apsisprendimo teisę, proporcingą jėgos naudojimą, kolonializmą ir tarptautinį terorizmą konkretūs žmonės iš Nir-Oz kibuco ar iš Rafafo — ne daugiau nei personažai, kažkokios siužeto funkcijos nešiotojai. Deja, dažnai ši funkcija — žūti, siekiant kam nors ką nors įrodyti ir į kažką atverti akis.

Nelauktas atradimas, kurį padarėme, ruošdami šį laišką

Tel-Avive yra Sarona rajonas. Jis atsirado anksčiau nei pats miestas, 1870-aisiais, kaip tamplierių — vokiečių liuteronų atšakos — kolonija. 1930-aisiais, kuomet Palestina buvo valdoma Didžiosios Britanijos, Saronoje buvo nacių partijos padalinys. Buvo netgi gauleiteris, kuris rengė „galutinį žydų klausimo sprendimą“ Palestinoje. Iki Izraelio valstybės įkūrimo 1948 metais dalis tamplierių nacių buvo deportuoti, dalis išsibėgiojo.

1962 metais Izraelis sumokėjo 54 milijonus Vokietijos markių kompensaciją už visą nekilnojamąjį turtą Sarone (faktiškai ši suma buvo išskaičiuota iš reparacijų, kurias VFR mokėjo Izraeliui). Taip, Sarona irgi tapo nupirkta žeme. Ji stovėjo apleista iki šio amžiaus pradžios, o dabar virto restoranų, barų ir parduotuvių kvartalu.