Šis povandeninis laivas pralenkė savo laiką. Kapitonu turėjo būti lenkas, bet Rusija pasipriešino ()
Jis buvo 70 metrų ilgio, o tai yra šiek tiek daugiau už klasikinį Antrojo pasaulinio karo vokišką VIIC klasės povandeninį laivą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jis galėjo panirti į neįtikėtiną gylį, buvo toks pat greitas kaip dabartiniai branduoliniai povandeniniai laivai, o jo varomoji jėga pralenkė laiką daugiau nei 100 metų. Šiam futuristiniam aparatui turėjo vadovauti lenkas, tačiau laivo kūrėjas Žiulis Vernas, smarkiai įsikišus rusams, turėjo pasitraukti nuo šios idėjos.
Nautilai (Nautilida) gyvena vandenynuose iki šių dienų. Tai yra moliuskai gyvenantys nuo kambro laikų, daugiau nei prieš 500 milijonų metų. Šiandien pasaulio vandenyse nėra likę daug nautilų, kurie vadinami gyvomisiomis fosilijomis. Šie gyvūnai yra nenuilstantys vandenyno klajotojai, primenantys, kad gyvenimas ten vyksta jau milijonus metų.
Lotyniškai nautilus reiškia „jūreivis“.
Iš pradžių kapitonas Nemo nebuvo sukurtas tokiam gyvenimui. Tačiau gyvenimas privertė jį apleisti sausumą ir su povandeninio laivo „Nautilus“ įgula išvykti į tremtį jūroje. Ilga, beveik dešimtmetį trukusi tremtis, kurios metu 1859 metais į vandenį paleistas modernus povandeninis laivas, kuris skandino laivus, ypač britų.
Jis pirmasis istorijoje vykdė tai, kas vėliau buvo vadinama neribotu povandeniniu karu.
|
Kapitonas Nemo (arba Niekas) – kaip pats save vadino – neturėjo jokių skrupulų. Visus, kurie atsidūrė prieš jo laivo priekį, jis pasiuntė į dugną. Jis nuožmiai ir be gailesčio skandino laivus, nes keršijo. Šį vaidmenį jam sugalvojo prancūzų rašytojas Žiulis Vernas, knygoje „20 000 mylių po vandeniu“*, o vėliau – „Paslaptingojoje saloje“.
Žiulis Vernas buvo literatūros, žinomos kaip mokslinė fantastika, kūrėjas. Literatūra, lenkianti savo laiką, numatanti ir aprašanti ateitį arba alternatyvią dabartį. Grožinė literatūra, bet paremta šiuolaikiniais ir galimais ateities mokslo pasiekimais bei išradimais. Savotiška laiko mašina.
Verno atveju teigiama, kad jis tiksliai numatė daugybę galimų žmonijos pasiekiamų ir išradmų, įskaitant kosmines ekspedicijas ir skrydį į Mėnulį, naujus susisiekimo, bendravimo ir pasaulio tyrinėjimo būdus, galiausiai – karo taktiką. Jo sukurtas povandeninis laivas „Nautilus“, kuriam vadovavo kapitonas Nemo, yra vienas didžiausių XIX amžiaus žmonijos mokslo ir technologijų pasiekimų, nors ir tik popieriuje.
Tačiau tai, kaip prancūzų rašytojas suprojektavo šį laivą, buvo įspūdinga. „Nautilus“ turėjo dvigubą korpusą su dviem sluoksniais, perduodančiais vienas kitam hidrostatinį slėgį – milžiniško stiprumo korpusas leido praktiškai neribotai giliai panirti.
Žiulis Vernas nustatė 16 000 metrų ribą, tačiau Žemėje tokių gylių nėra. Giliausia Marianų įduba siekia beveik 11 000 metrų.
Be to, laivas buvo itin greitas. Jis pasiekė 24 mazgus. Palyginimui, JAV Los Andželo klasės branduoliniai povandeniniai laivai pasiekia 25 mazgus jūros paviršiuje.
„Nautilus“ neturėjo periskopo, nors 1854 m. prancūzas Marie Davey sukūrė povandeninių laivų stebėjimo vamzdžio projektą, kuriame yra du vienas virš kito 45 laipsnių kampu vienas kito atžvilgiu išdėstyti veidrodžiai. Kapitono Nemo laive buvo ir kitas, inovatyvus sprendimas – lęšinės stiklo plokštės, 21 cm storio, atsparios gniuždymui. Todėl jo stebėjimo laukas buvo platesnis.
Didžiausia naujovė buvo variklis – visiškai elektrinis, dėl kurio, kartu su dideliais oro rezervuarais, laivas išbūti po vandeniu galėjo savaitę.
Žiulis Vernas ieškojo ateičiai tinkamo sprendimo: natrio baterijų. Jos generavo energiją, kuri vėliau naudojant elektromagnetus buvo perduodama į sraigtinį veleną svirčių ir krumpliaračių sistemą. Rašytojas, išstudijavęs fizikų atliekamus baterijų ir elektromagnetų tyrimus, padarė išvadą, kad teoriškai tai įmanoma. Jis negalėjo žinoti, kad natrio baterijos bus sukurtos tik po 120 metų, XX a. devintajame dešimtmetyje.
Laivas taip pat neturėjo torpedų ar artilerijos ginklų. Nemo naudojo kitokį sprendimą – tai buvo plieninis smaigalys korpuso priekyje, kuris veikė kaip taranas, pradurdavęs skyles laivo korpuse. XIX amžiaus viduryje taranas buvo pastatytas iš medžio, galbūt sutvirtintas plienu, todėl juo smugiuodamas povandeninis laivas suplėšytų priešo laivo korpusą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Beje, „Nautilus“ užpulti jūreiviai suvokė jį kaip savotišką vandens žvėrį, galbūt jūros pabaisą, panašią į narvalą, ar didįjį banginį. Būtent laivo forma buvo panaši į jūros gyvūną. Tai sukūrė mitus, kurie sustiprino baimę. Nemo kaip tik to ir siekė, privertęs britus ir jų sąjungininkus bijoti.
Turtingas kapitonas į laivo statybą investavo mažiausiai 2 milijonus frankų. „Nautilus“ buvo sukurtas labai slapta. Kiekviena dalis buvo užsakyta iš skirtingos laivų statyklos, skirtingoje šalyje. Kilis buvo pastatytas Prancūzijoje, sraigtai buvo padirbti Glazge (Škotija), sraigto velenas sukurtas Londone (JK), o plieninės korpuso plokštės atvežtos iš Liverpulio. Balasto tankai buvo liejami Paryžiuje, o instrumentus parūpino amerikiečiai. Niekas nė neįtarė, kad kažkas kažkur apleistoje saloje stato povandeninį laivą iš šių dalių.
Nemo „Nautilus“ nukreipė daugiausia į britų laivus, kurių nekentė. Būdamas Indijos radžos sūnus princas Dakaras, per sipajų sukilimą Indijoje neteko savo artimųjų.
Sipajai buvo Indijos pėstininkai britų kariuomenėje. Jie sukilo 1857 m., kai britai nepaisė jų papročų ir kastų struktūros. Paskutinė vinis buvo tai, kad sipajai buvo priversti naudoti naujuosius Enfield Pattern 1853 šautuvus. Šių šautuvų kulkoms buvo naudojamos popierines kasetės, kurios buvo iš anksto suteptos karvių ar kiaulių taukais. Norėdami užtaisyti šautuvą, sipajai turėjo atkąsti kasetę, kad išleistų paraką. Tai žeidė tiek hinduistus, tiek musulmonus karius.
Galiausiai maištas buvo kruvinai numalšintas.
Po šio košmaro princas Dakaras išplaukė į jūrą, pasivadino Nemo ir pradėjo kerštą. Tai tęsėsi ilgai, kol paseno įgula ir jis pats, o galiausiai laivą 1869 metų kovą palaidojo išsiveržęs ugnikalnis.
Nemo kerštas britams buvo nauja Žiulio Verno idėja, privertusi jį gerokai pakeisti savo „20 000 mylių po vandeniu“. Iš pradžių jis paslaptingą Nemo matė ne kaip indą, o kaip lenką. Lenkų keršytojas turėjo būti emigrantas po nesėkmingo 1863-1864 m. sukilimo (Lenkijoje žinomas kaip Sausio sukilimas), o jo keršto taikiniu tapo rusai.
Į Sibirą ištremtas lenkų maištininkas turėjo pabėgti iš taigos ir kartu su draugais lenkais pastatyti povandeninį laivą rusams skandinti.
Ši versija buvo išsaugota knygos rankraštyje, tačiau po Rusijos įsikišimo ją teko pakeisti.
Remiantis kita teorija, pokytis atsirado dėl leidėjo savicenzūros. Pierre'as-Julesas Hetzelis nusprendė, kad geriau negadinti Prancūzijos santykių su nauja sąjungininke – Rusija. Jis nenorėjo supykdyti nei Rusijos caro, nei Prancūzijos valdžios.
Taigi Nemo vietoj lenko tapo indu, nusitaikusiu ne į rusus, o į britus. Tačiau Žiulis Vernas išlaikė pirminės idėjos likučius, kilusius jo galvoje. Šis pėdsakas kabo kapitono Nemo kajutėje „Nautilus“ laive.
Tai Tadeušo Kosciuškos portretas, kabantis šalia Džordžo Vašingtono ir Abraomo Linkolno portretų.
Po šimto metų, 1958-ųjų rugpjūtį, po Šiaurės ašigalio ledu praplaukė pirmasis istorijoje amerikietiškas branduolinis povandeninis laivas ir pirmasis povandeninis laivas, galintis bet kokiam laikui panirti ir perplaukti visą pasaulį. Jis kirto Arktį po vandeniu, parodydamas nepaprastas šio naujojo ginklo galimybes. Tai buvo naujos ginklų eros, povandeninių laivų eros pradžia. Šis amerikiečių laivas buvo vadinamas USS Nautilus.
