Kodėl sušlapę šunys purtosi? Atsakymas daug įdomesnis, nei galima būtų pamanyti (1)
Jei kada nors turėjote šunį, tikriausiai esate tai patyrę: karšta dieną prie ežero, jūs metate pagalį ar kamuoliuką į vandenį, o jūsų keturkojis draugas džiugiai šoka į vandenį jo atnešti. Galiausiai prieina prie jūsų, šuniškai nusišypso – ir smagiai nusipurtydamas šaltu vandeniu apdrabsto jus nuo galvos iki kojų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ir mokslininkai pagaliau išsiaiškino, kodėl šunys taip purtosi. Remiantis naujais tyrimais, dėl „šlapio šuns purtymosi“ kaltas žinduolių odoje esantis receptorius, vadinamas C-LTMR. Dėl jo įvairiausi kailiniai gyvūnai – nuo šunų, kačių iki pelių – stebėtinai nuosekliai purtosi, kai juos stimuliuoja skysčio lašeliai ant sprando.
„Tai sudėtingas elgesys“, – sako vienas iš tyrimo autorių ir Harvardo medicinos mokyklos Hovardo Hugheso medicinos instituto doktorantas Dawei Zhangas. Tyrimas paskelbtas žurnale „Science“.
Pasak mokslininko, įvairių individų ir rūšių gyvūnai linkę purtytis tuo pačiu dažniu ir panašiu apsisukimų modeliu – paprastai vienu metu tris kartus purtosi į vieną ir kitą pusę – tačiau niekas nežinojo, kokie receptoriai ir nervai už tai atsakingi.
Naujos genetinės priemonės leido D. Zhangui ir jo kolegoms tai išsiaiškinti – tačiau purtymosi sukėlėjui identifikuoti prireikė šiek tiek detektyvinio darbo.
|
Pirmiausia mokslininkai sukūrė genetines pelių mutacijas, kurios „atjungdavo“ arba odos receptorių kanalus, aptinkančius mechanines jėgas, arba receptorius, aptinkančius temperatūros pokyčius.
Jie nustatė, kad pelės, neturinčios gebėjimo aptikti temperatūrinius pokyčius, vis tiek purtėsi, kai ant jų sprando būdavo užlašinami aliejaus lašeliai (patikimiausias būdas sukelti „šlapio šuns“ purtymąsi). Tačiau pelės, neturinčios mechanoreceptorių kanalų, nesipurtė.
Taigi, D. Zhangas ir jo komanda sutelkė dėmesį į mechanoreceptorius ir stebėjo jų aktyvumą reaguojant į aliejaus lašelius. Jie susiaurino dėmesį iki trijų receptorių, kurie visi reaguoja į labai lengvą prisilietimą. Tada jie panaudojo optogenetikos metodą, kad šviesa suaktyvintų tam tikrus odos receptorius. Taikydami šį metodą, jie galėjo suaktyvinti atskirus nervų tipus be jokio skysto stimulo.
Rezultatai buvo akivaizdūs: kai tyrėjai stimuliavo nervų tipą, vadinamą C skaidulų žemo slenksčio mechanoreceptoriais (C-LTMR), pelės purtėsi taip, tarsi jas būtų staiga užklupęs dušas. Norėdami tai patikrinti dar kartą, tyrėjai išveisė peles, neturinčias C-LTMR – ir nustatė, kad jos purtėsi 58 proc. mažiau nei įprastos pelės, kai buvo apipiltos vandeniu.
D. Zhang sako, kad C-LTMR ilgą laiką buvo tam tikra paslaptis. Mokslininko teigimu, prieš 80 metų atliktų tyrimų pagrindu buvo įtariama, kad šie receptoriai gyvūnams sukelia erzinančius pojūčius, tačiau nebuvo aišku, kaip gyvūnai patiria šį stimulą. Žmonėms giminingi mechanoreceptoriai, vadinami C-mechanoreceptoriais, buvo siejami su maloniais pojūčiais – pvz. šepetėliu liečiama oda.
C-LTMR perduoda signalus iš kailinių žvėrelių kailio folikulų, todėl naujasis tyrimas rodo, kad jie specializuoti aptikti mažus, erzinančius dirgiklius – pavyzdžiui, ropojančius parazitus ar vandens lašus, sakė Zhang.
„Iš esmės tai gynybinė sistema, skirta atsikratyti potencialiai kenksmingų dirgiklių, patekusių ant jų kailio“, – apibendrina tyrėjas.
Ar žmonės, kurie neturi kailio, turi kokių nors šio purtymosi reakcijos požymių, yra atviras klausimas.
„Anksčiau atsakydavau, kad žmonės nusišluosto rankšluosčiu“, – sako D. Zhangas. Tačiau žmonėms būdinga panaši reakcija pasireiškia lengvai prisilietus prie užpakalinės kaklo dalies – tik neaišku, ar tas purtymasis susijęs su tuo, ką gali jausti šlapias šuo prieš pradėdamas purtytis.
„Sunku susieti, ar tai yra graužikų, ar kailinių gyvūnų „šlapio šuns“ purtymosi evoliucijos produktas, – sako D. Zhangas. – Galbūt taip yra, o galbūt ne.“
Tačiau lieka dar viena neišspręsta paslaptis: kodėl šunys nusipurtyti ateina būtent prie mūsų? Ir šią mįslę išspręsti gali būti sunkiau, rašo „Live Science“.
