Chaoso partija prieš tvarkos partiją. Rusija trečia kartą savo istorijoje atsidūrė prie pavojingos ribos dėl neapgalvotų valstybinių sprendimų ()
Nors Putinas* vaizduojasi esąs tvarkos šalininkas, iš tiesų jis iš pat pradžių buvo chaoso kūrėjas
© Hendrik Schmidt / dpa / Global Look Press
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gyvename labai sudėtingame pasaulyje, kuriame egzistuoja du priešingi pradai — tvarka ir chaosas. Iš vienos pusės, mūsų gyvenimas— tai logiškas, tvarkingas ir suprantamas judėjimas nuo jaunystės link brandos. Mes einame į mokyklą, paskui į aukštąją mokyklą, einame dirbti, auklėjame vaikus, paskui senstame. Iš kitos pusės, šiame procese daug atsitiktinių ir chaotiškų dalykų. Galime mesti institutą, įsimylėti pirmą pasitaikiusį žmogų, mesti įprastą ir naudingą darbą, taksi pamiršti svarbius dokumentus, pramiegoti lėktuvo reisą. Ar maža kas gali mums nutikti! Taigi, mes visą gyvenimą bandome balansuoti tarp tvarkos ir chaoso.
Tvarka — tai prognozė ir planas, tai užtikrintas judėjimas link tikslo. Chaosas — taisyklių nebuvimas, didžiulė rizika, tačiau ir milžiniškos galimybės. Kartais tvarka į gera, kartais — atvirkščiai. Chaosas dažnai laužo gyvenimą, tačiau kai kuriose situacijose jis, atvirkščiai, būna naudingas.
Visa žmonijos istorija — tai tvarkos kūrimas iš chaoso, nuolat atsiritant atgal. Tiesą sakant, visi žmogaus sugalvoti institutai — tai bastionai chaoso kelyje. Tai žaidimo taisyklės, suprantamos aplinkiniams ir turinčios sumažinti riziką.
Tokia buvo ir Rusijos istorija. Bolševikų perversmo chaosą pakeitė bandymas sukurti socialistinę tvarką. Beje, tvarka nepavyko. Nors staliniška valdymo technika ir turėjo nuosavą tvarką, paklūstančią diktatoriaus gyvenimo režimui, tačiau pats jis nuolat laužė taisykles, naikindamas vienus ir iškeldamas kitus. Žinoma, tai iš dalies buvo logika, baisi išorės konkurencijos naikinimo logika, tačiau konkretus jos įkūnijimas buvo absoliučiai nesistemiškas ir nenuspėjamas.
|
Tolesnę Sovietų sąjungos istoriją tikriausiai irgi galima aprašyti tvarkos ir chaoso kovos terminais. Rezultatas – išorinės gerovės ir ramybės paveikslas, po kuriuo vyko daugybė chaotiškų ir blogai struktūrizuotų dalykų. Bet kokiu atveju, SSRS lemtis buvo nuspręsta, kai planinės ekonomikos mažo produktyvumo problemą buvo stengiamasi išspręsti chaotiškomis ir neproduktyviomis reformomis, galutinai paskandinusiose neefektyvių sovietų sistemą.
1991 metų reformos, iš vienos pusės, sukėlė milžinišką chaoso bangą, sunaikinusią įprastas sovietines gamybos struktūras. Iš kitos pusės, būtent jos įžiebė naujų, efektyvesnių valdymo technologijų židinius. Daugumai sovietinių žmonių rinkos reformų chaotiškumas regėjosi nelyg siaubingas monstras, naikinantis visa, kas jiems buvo įprasta. Visgi, daugelis verslių žmonių ėmė greitai mokytis gyventi chaoso pasaulyje, išgaudami iš jo daug pinigų, ieškodami tvarkos struktūros įtrūkių, kuriais pasinaudodami galėtų iškilti į patį viršų.
Kartu su, atrodytų, chaotiška rinkos plėtra formavosi nauja valdymo struktūra. Iš dalies ji kopijavo sovietines sistemas ir buvo tiesioginė jų tąsa ir plėtra, o iš dalies formavo visiškai naujus institutus, kurių SSRS visiškai nebuvo. Pirmiesiems galima priskirti visokiausias ministerijas, jėgos žinybas ir valstybines monopolijas. Kitoje grupėje yra, pavyzdžiui, Centrinis bankas, nuo nulio sukurtis stambios korporacijos ir prekybos tinklai.
Palengva vykstantį gyvenimo sutvarkymą šalies piliečiai priėmė su malonumu. Šiame fone chaotiškos pirmojo Rusijos prezidento išdaigos, kuomet jis tai dirigavo orkestrui, tai neišlipdavo iš lėktuvo į oficialų susitikimą, pradėti vertinti kaip kažkas nepriimtino. Todėl naujo, tvarką įkūnijančio lyderio, atsiradimą dauguma šalies žmonių priėmė su palengvėjimu.
Pirmoji naujojo prezidento kadencija sutapo su greitu naftos brangimu, o taip pat su palaipsniui pradėjusiomis veikti rinkos reformomis. Visa tai greitai pakėlė gyvenimo lygį šalies piliečiams, kurie savo gerovės augimą susiejo su nauju veidu Kremliuje. Tiesa, su jo atėjimu prasidėjo kažkoks nesveikas judėjimas, nukreiptas prieš sukurtus ir jau lyg pradėjusius veikti institutus. Tiesa, visas šis spaudimas buvo pateikiamas kaip griežtesnės ir teisingesnės tvarkos nustatymas. Kai kam patiko „mirkyti teroristus išvietėje“, kai kas, pavargęs nuo bergždžių plepalų, su pritarimai kinkavo išgirdęs, kad „parlamentas ne vieta diskusijoms“, o kai kam sielą šildė senasis himnas ir simbolika.
© Alexander Sentsov/TASS
Nepaisant nieko, po išoriniu tvarkos sluoksniu pamažėl kūrėsi šešėliniai valdymo institutai, kurių struktūrą ir reglamentus nustatė nepotizmas ir „pacaniškos“ sąvokos. Laikui bėgant, šešėlinių struktūrų vaidmuo tapo lemiamu, nors išoriškai viskas atrodė kuo tvarkingiausiai ir organizuočiausiai. Veikė vyriausybė, reguliariai buvo renkama Valstybės dūmas, priimami įstatymai, kartais netgi su aktyviai aptariant visuomenėje.
Tačiau sprendimų priėmimo chaosas periodiškai prasiverždavo. Anatolijaus Serdiukovo atliekama kompetentinga ir apgalvota karinė reforma baigėsi baudžiamąja korupcijos byla. Planingas ir gražiai aprašytas pasirengimas šalyje vyksiančiai Olimpiadai galiausiai užsibaigė sunkiausiu dopingo skandalu su šlapimo mėginių pakeitimu per skylę sienoje.
Kolosaliu chaoso sprogimu tapo Krymo aneksija, kuri, beje, buvo pateikta kaip tvarkos atstatymas. Paskui buvo chaotiška kova su kovidu. Nors čia, žinoma, chaosas buvo pati pandemija, kuriai dauguma pasaulio šalių irgi nebuvo pasirengusios. Rusijos antikovidinė strategija buvo mėtymasis tarp kraštutinumų. Iš pradžių maksimaliai buvo išlaikomas normalaus gyvenimo iliuzija, paskui — staigus lokdauno įjungimas. Visa ši kovidinė epopėja baigėsi karštligišku ir chaotišku RF Konstitucijos pataisų priėmimu.
O paskui ištiko siaubingas vadinamosios „Specoperacijos chaosas. Ir nelauktai paaiškėjo, kad kruopščiai parengtos karinės struktūros jai buvo menkai tinkamos. Didžia dalimi tai įvyko, nes pats pasirengimas spec. operacijai vyko toli gražu ne planine tvarka. Iš visko sprendžiant, manyta, kad visos kariniuose statutuose surašytos pasirengimo karo veiksmams greito įsiveržimo valdomo chaoso sąlygomis sistemos paprasčiausiai neprisireiks.
Maža to, vystantis karo veiksmams, šalies valdžia ėmė vis dažniau imtis neplanuotų ir nestatutinių kovinių užduočių sprendimo būdų. Čia ir faktiškai ne teisiniame lauke egzistuojančios PKK, ir visą teisėtvarkos sistemą griaunantis kalinių verbavimas, ir kariniai kontraktai už beprotiškus pinigus, menkai primenantys planinį institucijų darbą.
© Telegram kanalas Grey Zone
Šalyje įvykusių pokyčių rezultatu tapo faktiškas dviejų priešingų partijų susiformavimas, kurios instituciškai, beje, niekaip neįformintos.Santykinai jas galima pavadinti chaoso partija ir tvarkos partija. Chaoso partija skelbia neeilinių priemonių įvedimą, faktiškai jėgos teisę, paremtą visišku įstatymų ir normų atmetimu. Žinoma, ne visada ir ne visur, tačiau remdamasi „patriotiniu tikslingumu“. Iš kitos, yra tvarkos partija, kuriai reikia instrukcijų ir dokumentų apytakos, prognozuojamos ateities ir rizikos minimizavimo.
Ir vienoje, ir kitoje pusėje galima išvysti verslininkus, valdininkus, jėgos struktūrų darbuotojus, biudžetininkus ir darbininkus. Tik, tiesa, su viena pataisa. Сhaoso šalininkai regi jame greitą savo galimybių realizaciją, tuo pat metu vildamiesi, kad neigiamos rizikos juos aplenks šonu. Tvarkos šalininkai savo strategijoje irgi mato savo interesų realizaciją, stengiantis sumažinti chaoso keliamų grėsmių riziką.
O ką gi Rusijos prezidentas? Nepaisant to, kad jis tradiciškai vaizduojasi esąs tvarkos šalininku, iš tiesų jis nuo pat pradžių jis buvo chaoso kūrėjas. Ir jei iš pradžių tai buvo galima nurašyti kaip atsitiktinius taktinius veiksmus, tai dabar darosi aišku, kad tai yra jo apmąstyta strategija.
Visų pirma, pažymėsime chaotiškus jo kadrų sprendimus, kuriems neįmanoma pasirengti. Tai laužo beveik bet kokias sąmoningo karjeros augimo galimybes. Vienintelis iškilimo kelias — patekti į akis prezidentui. Tuo pat metu pačios pareigos Putino akyse visiškai nieko nereiškia, ir kitą dieną po santykinio sunkiasvorio jas gali užimti kažkoks menkai žinomas personažas.
© kremlin.ru
Absoliučia chaoso tamsa uždengta ir sosto paveldėjimo sistema, tiksliau, visiškas jos nebuvimas. Kaip vaizdžiai išsireiškė pats prezidentas, tai daroma, siekiant užkirsti kelią „akių sukinėjimui, ieškant galimų įpėdinių“.
Tokiu būdu, nori Putinas to ar ne, tačiau Rusijoje iš viršaus žemyn pamažėl leidžiasi veikiančių institutų griovimo chaosas. Kol dar daugelis žmonių šalyje gali vaizduoti gyvenantys taisyklių ir normų sistemoje, tačiau anksčiau ar vėliau besikaupiantys pokyčiai bet kokias ilgalaikes strategijas pavers neprasmiškomis, ir žmonės mesis egoistiškai spręsti savo trumpalaikes problemas, vis mažiau ir mažiau rūpindamiesi aplinkiniais. Rusija jau dukart pergyveno tokius periodus — 1917 ir 1991 metais. Ir labai norisi tikėti, kad šį kartą prie pavojingos ribos pavyks sustoti.
republic.ru
.png)
![[ŽT] Padėtis tapo nekontroliuojama. Prasidėjo rusų egzekucijos (Video)](/photo/202501/21/21/thumb_41325__1.jpg)
.png)
