„80 proc. atvejų.“ Netikėtas pelių elgesys. Štai ką darė sąmonę praradusiam gyvūnui ()
Tai gali būti labiau paplitę tarp socialių gyvūnų, nei mes iki šiol manėme.
© Alexas Fotos (Public Domain) | https://www.pexels.com/photo/brown-and-white-mice-2280794/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Radusios kitą pelę be sąmonės, kai kurios pelės bandė šią atgaivinti, liesdamos ir kandžiodamos ją ir net patraukdamos liežuvį į šoną, kad atlaisvintų kvėpavimo takus. Šis atradimas leidžia manyti, kad globėjiškas elgesys tarp gyvūnų gali būti labiau paplitęs, nei manyta.
Yra pranešimų apie didelius socialinius žinduolius, bandančius padėti negaluojantiems savo rūšies nariams – pavyzdžiui, laukinės šimpanzės liečia ir laižo sužeistus būrio narius, delfinai bando išstumti nelaimės ištiktą būrio draugą į paviršių, kad jis galėtų kvėpuoti, o drambliai teikia pagalbą negaluojantiems giminaičiams.
Dabar Li Zhangas iš Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) ir jo kolegos užfiksavo, kas nutiko, kai į laboratorinių pelių narvą įdėjo pelę be sąmonės.
Atlikus keletą bandymų, gyvūnai vidutiniškai apie 47 proc. stebėjimo laiko – kuris truko 13 minučių – skyrė sąveikai su sąmonę praradusia pele.
„Jos pradeda nuo uostymo, paskui lietimosi, o tada labai intensyviai fiziškai sąveikauja“, – sako Li. Zhangas.
|
Šios intensyvios fiziškesnės sąveikos metu pelės laižė pelės be sąmonės akis ir kandžiojo burnos sritį.
Atskiro bandymo metu tyrėjai į sąmonės netekusios pelės burną atsargiai įdėjo netoksišką plastikinį rutuliuką. 80 proc. atvejų padedančios pelės sėkmingai ištraukdavo daiktą.
„Jei pratęstume stebėjimo langą, galbūt sėkmės rodiklis būtų dar didesnis“, – sako komandos narys Huizhongas Tao.
Be to, pelės praleido daugiau laiko besirūpindamos pelėmis be sąmonės, jei jau buvo su jomis pažįstamos. Pelės, kuriomis buvo rūpinamasi, atsibudo ir vėl pradėjo vaikščioti greičiau nei neprižiūrimos pelės.
L. Zhangas teigia, kad šis gaivinimo elgesys nėra analogiškas širdies ir plaučių gaivinimui, kuriam reikalingas specialus mokymas. Tai panašiau į stiprių kvapiųjų druskų naudojimą ar paplekšnojimą žadinant žmogų arba į elementarios pirmosios pagalbos suteikimą, kad nesąmoningas žmogus galėtų kvėpuoti.
Mokslininkai nustatė, kad tokį elgesį skatina oksitociną išskiriantys neuronai, esantys smegenų smilkininės skilties ir pagumburio srityse. Hormonas oksitocinas dalyvauja kituose tokio pibūdžio elgesio veiksniuose įvairiose stuburinių gyvūnų rūšyse.
Apie panašų laboratorinių pelių elgesį rašoma kitame moksliniame straipsnyje, o praėjusį mėnesį jį aprašė ir trečia komanda.
„Niekada nepastebėjau tokio elgesio, kai atlikome eksperimentus laboratorijoje, tačiau niekada nepadėdavome nesąmoningo gyvūno į narvą su kitomis pelėmis iki tol, kol jis nebuvo visiškai atgavęs sąmonės, – pasakoja Cristina Márquez iš Neuromokslų ir ląstelių biologijos centro Koimbroje (Portugalija). – Tai, kad trys nepriklausomos laboratorijos pastebėjo panašų elgesį, rodo, kad tai pagrįstas pastebėjimas. Vis dėlto turėtume būti labai atsargūs pernelyg antropomorfizuodami tai, ką stebime nežmogiškose rūšyse.“
L. Zhangas ir jo kolegos mano, kad toks elgesys yra įgimtas, o ne išmoktas – iš dalies dėl to, kad visi tirti gyvūnai buvo vos 2–3 mėnesių amžiaus ir anksčiau nebuvo tokioje situacijoje.
Tyrėjai daro prielaidą, kad toks instinktyvus elgesys yra svarbus stiprinant grupės glaudumą ir gali būti labiau paplitęs tarp socialių gyvūnų, nei mes iki šiol manėme. Ch. Márquez teigia, kad pastebėti tokį elgesį tarp laukinių pelių gali būti sunku.
„Pelės yra plėšrūs gyvūnai, kurie dažnai gyvena nedidelėmis grupėmis, todėl paprastai jos gana gerai slepiasi nuo mūsų, žmonių. Tačiau [tai], kad mes to nematome, nereiškia, kad jos to nedaro“, – aiškina ji.
Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.
Parengta pagal „New Scientist“.
