„Ima švytėti, kiek tik akys mato.“ Tikisi, kad ima artėti prie 400 metų senumo jūrų paslapties įminimo ()
Jau daugiau nei 400 metų jūreiviai praneša apie paslaptingą reiškinį, kai vandenynas, regis, ima švytėti, kiek tik akys mato.
© S. D. Millerio / NOAA / Kolorado universiteto nuotr. (Asmeninis albumas)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Jūra nuo horizonto iki horizonto visomis kryptimis švytėjo fosforiniu švytėjimu... Mėnulis buvo ką tik nusileidęs ir visa jūra buvo keliais atspalviais šviesesnė už dangų“, – 1967 m. rašė Arabijos jūra plaukusio laivo „SS Ixion“ karininkas J. Brunskillas.
Beveik po 10 metų kita įgula, plaukusi laivu „MV Westmorland“, patyrė panašų įvykį Arabijos jūroje – kai, pasak laivo kapitono P. W. Price'o, plaukė pro „didelį bioliuminescencijos plotą“. „Jūra ... spindėjo ryškiai žaliai. Buvo iš tikrųjų tokia ryški, kad iš to, kas atrodė visiškai lygi jūra, nebuvo galima atskirti bangų kepurių“, – rašė jis 1976 m. laiške.
Šiuos reiškinius, kuriuos jūreiviai pavadino „pieno jūromis“, buvo labai sunku ištirti dėl jų reto pasireiškimo atokiuose vandenyno regionuose, kur daug žmonių negali jų pamatyti.
Dabar mokslininkai, tikėdamiesi geriau ištirti šiuos ypatingus reiškinius, priartėjo prie galimybės nuspėti, kada ir kur vyks šie paslaptingi bioliuminescenciniai reiškiniai. Kolorado universiteto (JAV) atmosferos mokslų katedros doktorantas Justinas Hudsonas surinko daugiau kaip 400 žinomų „pieno jūrų“ stebėjimų, įskaitant J. Brunskilo ir P. W. Price'o stebėjimus, ir sukūrė naują duomenų bazę, kuri padės mokslininkams vieną dieną į įvykį nugabenti mokslinių tyrimų laivą, rašoma trečiadienį žurnale „Earth and Space Science“ paskelbtame tyrime.
|
„Tikiuosi, kad turėdami šią duomenų bazę... daugiau žmonių galės pradėti tyrinėti „pieno jūras“ ir pradėti aiškintis šią šimtmečius trunkančią paslaptį“, – sako J. Hudsonas, kuris yra pagrindinis naujojo tyrimo autorius. Jis pridūrė, kad tolesni „pieno jūrų“ tyrimai gali padėti atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su šiuo reiškiniu, pavyzdžiui, kodėl jos atsiranda ir ką jos gali reikšti vandenynų gyvybei.
„Pieno jūros gali būti labai geros, sveikos ekosistemos požymis. Ji gali būti ir nesveikos ekosistemos požymis, bet mes to nežinome, – teigia jis. – Taigi, galėdami numatyti, kada ir kur tai įvyks, galime pradėti atsakinėti į klausimus apie tai, kaip jos įsilieja į visą pasaulinę, tarpusavyje susijusią Žemės sistemą.“
Bioluminescencinės bakterijos
Stebėtojai dažnai apibūdina „pieno jūras“ kaip panašią savo spalva į tamsoje švytinčias žvaigždes, kabinamas ant vaikų kambarių lubų. Jūreiviai pranešė, kad šio reiškinio skleidžiamas švytėjimas yra pakankamai stiprus, kad prie jo būtų galima skaityti – tai ryškus kontrastas tamsiam vandenynui, kuris paprastai matomas, kai nėra Saulės ar Mėnulio šviesos. Šie reiškiniai, kurie gali tęstis ištisus mėnesius, tęsiasi iki 100 000 kvadratinių kilometrų plote, o didesnius reiškinius galima stebėti iš kosmoso.
Nors mokslininkai tiksliai nežino, kodėl atsiranda šis retas švytėjimas, tikėtina, kad tai yra šalutinis mikroskopinių bioliuminescencinių bakterijų, vadinamų Vibrio harveyi, didelės koncentracijos produktas. Ši hipotezė grindžiama 1985 m. atsitiktiniu susidūrimu su mokslinių tyrimų laivu, kuris surinko ir ištyrė vandens mėginį „pieno jūrų“ įvykio metu.
„Tačiau, be to, vis dar nežinoma, kaip tai susiformuoja ir kaip sukelia tokį viso vandenyno švytėjimą“, – sako tyrimo bendraautorius, Kolorado universiteto (JAV) atmosferos mokslų katedros profesorius daktaras Stevenas Milleris. Mokslininkas, kuris šį reiškinį tyrinėja dešimtmečius, buvo pagrindinis 2021 m. tyrimo, kuriame nustatyta, kad didesnes „pieno jūras“ galima aptikti per palydovus, autorius.
Surinkę visus žinomus „pieno jūrų“ pastebėjimų įrašus, tarp kurių buvo istoriniai jūrininkų liudininkų pranešimai ir palydoviniai duomenys, tyrimo autoriai pastebėjo keletą tendencijų, susijusių su paslaptingais jūros reiškiniais: pasak J. Hudsono, „pieno jūros“ dažniausiai pasirodo Arabijos jūroje ir Pietryčių Azijos vandenyse, be to, tam gali turėti įtakos tam tikri pasaulinio klimato reiškiniai – pavyzdžiui, Indijos Vandenyno Dipolis (nereguliarūs jūros paviršiaus temperatūros svyravimai, kai vakarinė Indijos vandenyno dalis pakaitomis tampa šiltesnė (teigiama fazė) ir šaltesnė (neigiama fazė) nei rytinė vandenyno dalis) ir El Ninjo Pietinė Osciliacija (pasaulinis klimato reiškinys, atsirandantis dėl atogrąžų Ramiojo vandenyno vėjų ir jūros paviršiaus temperatūros svyravimų).
Regionuose, kuriuose dažniausiai pasitaiko „pieno jūros“, vandenyne paprastai būna bangavimas, t. y. kai dėl stiprių vėjų vėsesnis, maistingųjų medžiagų turtingas vanduo iš vandenyno gelmių iškeliamas į paviršių. Tyrėjas prognozuoja, kad šiuose regionuose per metus pasitaiko maždaug vienas ar keli „pieno jūrų“ atvejai.
„Tai vietos, kurios yra pritaikytos dideliam biologiniam aktyvumui, – sako J. Hudsonas. – Tačiau Žemėje yra daugybė tokių vietų. Taigi, kuo iš tikrųjų šie regionai yra ypatingi, yra didžiulis, atviras klausimas“.
„Pieno jūrų“ vaidmuo ekosistemoje
„Pieno jūros“ skiriasi nuo dažniau pasitaikančių bioliuminescencinių vandenynų reiškinių, kuriuos sukelia fitoplanktono, vadinamo dinoflagelatais, rūšis. Šie organizmai skleidžia mėlyną švytėjimą, kai yra trikdomi – pavyzdžiui, kai plaukia žuvys arba bangos atsitrenkia į krantą – priešingai nei pastovus švytėjimas, sklindantis „pieno jūrose“.
Nors fitoplanktono švytėjimas yra gynybinis mechanizmas, mokslininkai teigia, kad „pieno jūrų“ bakterijos švyti tam, kad pritrauktų žuvis, kurios suėda bakterijas ir leidžia joms klestėti gyvūno žarnyne, sako S. Milleris, kuris taip pat yra Kolorado valstijos universiteto Atmosferos tyrimų instituto (CIRA) direktorius.
Kaip ir daugelis kitų bioluminescenciją tyrinėjusių mokslininkų, S. Milleris tikisi vieną dieną pats pamatyti šį paslaptingą reiškinį. To paties tikslo siekia ir tyrime nedalyvavusi okeanografė ir jūrų biologė daktarė Edith Widder.
„Savo karjerą praleidau stebėdama ir matuodama bioliuminescenciją vandenyne. Esu mačiusi nuostabių šviesų šou, bet niekada nemačiau „pieno jūrų“. Labai to noriu, – sako E. Widder. – Surinkę šią duomenų bazę, autoriai dar labiau priartino mus prie galimybės numatyti, kur ir kada gali atsirasti „pieno jūros.“
E. Widder, kuri taip pat yra Okeanų tyrimų ir apsaugos asociacijos generalinė direktorė ir vyresnioji mokslininkė, domisi, kokį poveikį bioluminescencinis reiškinys daro kitai vandenyno gyvybei – ypač gyviams, kurie dieną slepiasi tamsioje gelmėje ir iškyla maitintis tik tamsoje.
„Šviesa yra labai svarbus veiksnys, lemiantis gyvūnų pasiskirstymą ir elgseną vandenyne. Kas atsitinka su tuo kasdieniu slėpynių žaidimu, kai gyvūnus, kuriems reikia slėptis, apšviečia visa ta švytinti bioliuminescencija? Koks to poveikis anglies ciklui? Tai natūralus eksperimentas, galintis daug ką atskleisti apie vandenyno gyvybės procesus“, – priduria ji.
Anksčiau jau buvo bandymų kaupti „pieno jūrų“ įvykių duomenų bazes, tačiau jos neišliko. Naujoji duomenų bazė „iš naujo nustato mūsų žinių ir supratimo apie tai, kur visame pasaulyje ir laike vyksta „pieno jūrų“ kriterijus“, sako S. Milleris.
Šių paslaptingų bioliuminescencinių vandenyno reiškinių metu „bakterijų populiacija reaguoja taip dramatiškai ir taip, kaip mes tikrai nenumanėme, kad tai įmanoma“, – teigia jis.
Tarp daugybės neatsakytų klausimų, mokslininkai nežino ir to, kaip klimato kaita veikia švytėjimo reiškinius ir kaip tai gali paveikti ekosistemą.
„Turime suprasti, kaip šis procesas veikia. Nes, be daugelio kitų dalykų, bakterijos ir fitoplanktonas yra susiję su vandenynų mitybos grandinės apačia – visų aukštesniųjų rūšių ir žuvų egzistavimas priklauso nuo šios mitybos grandinės. Ir šios mitybos grandinės pokyčiai, susiję su mūsų planetos cirkuliacijos pokyčiais, yra dalykai, apie kuriuos turime žinoti“, – sako mokslininkas.
Parengta pagal CNN.
.png)
.png)
.png)
