Visur ateiviai: kodėl mokslininkai kadaise manė, kad visos planetos yra apgyvendintos ()
Dar gerokai prieš biosignatūrų paieškas mokslininkai įsivaizdavo kosmosą, kuriame knibžda protinga gyvybė.
© nerthuz / Stocksnapper / Adobe Stock / Big Think Key Takeaways
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
- Prieš šimtmečius daugelis mokslininkų ir mąstytojų tikėjo, kad ateiviai ne tik egzistuoja, bet ir gyvena visose kosmoso dalyse – planetose, žvaigždėse ir net „tuščioje“ erdvėje.
- Astronomai netgi pasiūlė atlikti kosminius surašymus, įvertinant žinomų Saulės sistemos kosminių kūnų gyventojų skaičių.
- Ši nuomonė pradėjo griūti XX a. pradžioje, kai mokslininkai atrado radioaktyvumą ir gyvybei būtinas sąlygas.
Balandžio 17 d. pasaulį aplėkė žinia, kad, remiantis Jameso Webbo kosminio teleskopo stebėjimais, už 124 šviesmečių esančioje planetoje gali būti gyvybės pėdsakų. Planetoje, pavadintoje K2-18b, aptikta dimetilsulfido arba dimetildisulfido. Abi šias dujas, bent jau Žemėje, gamina tik gyvi organizmai.
Tolimos gyvybės formų, besimėgaujančių K2-18b raudonosios nykštukės rubino šviesa, egzistavimo perspektyva yra ginčytina, nes įrodymai nėra tvirti. Be to, istorija rodo, kad šioje srityje mes linkę svajoti. Geriausia būti atsargiems.
Tačiau neginčytina, kad gyvybę visatoje ir jos aptikimo būdus tyrinėjanti astrobiologija įgauna pagreitį. Per kelis dešimtmečius NASA planuoja paleisti ambicingą naują kosminį teleskopą Habitable Worlds Observatory (Gyvenamųjų pasaulių observatorija), tikėdamasi atsakyti į klausimus, ar gyvybė klesti kitur.
Tačiau pats faktas, kad esame nustebinti ir susijaudinę dėl preliminarių organinių dujų aptikimo už 124 šviesmečių esančioje planetoje, yra didžiulis nukrypimas nuo to, ką žmonės manė vos prieš keletą kartų. Tai, kad dabar „gyvybė kitur“ mums yra atviras klausimas, t.y. vertintinas atsargiai, yra dramatiškas poslinkis nuo to, kas buvo laikoma savaime suprantamu dalyku daugelį šimtmečių.
Maždaug prieš keturis šimtmečius, kai žmonės pradėjo pripažinti, kad be mūsų saulės sistemos yra ir kitų, jie iš karto nusprendė, kad jų planetos tiesiog privalo būti apgyvendintos. Istoriškai mokslininkai linko manyti, kad mūsų kosmosas ne tik pilnas gyvybės, bet ir ja tiesiog kunkuliuoja.
|
Kodėl? Nes manė, kad jei taip nebūtų, mūsų visatoje būtų daug tuščios erdvės. Toliau pateikiama istorinė pasakojimas apie tai, kaip žmonės linko manyti, kad kiekvienoje kosmoso vietoje, — įskaitant saules — turi gyventi protingi gyvūnai, gyvenantys beveik taip pat kaip mes.
Galiausiai tai įrodo, kaip toli mes nužengėme per kartų kartas trukusius visatos tyrinėjimus, kad netgi keliame „gyvybės kitur“ klausimą kaip reikalaujantį griežto apibrėžimo ir patikslinimo. Ypač toli nužengėme nuo ankstyvųjų spekuliantų, kurie mielai atliko kosminės populiacijos surašymus, pateikdami akis džiuginančius skaičius, manydami, kad kiekvienas kietas objektas visatoje yra pilnas gyvybės.
Ankšta Visata
XVI amžiaus pradžioje lenkų polimatas Mikalojus Kopernikas pradėjo atradimų seriją, galiausiai išaugusią į mūsų šiuolaikinį supratimą apie Žemės vietą: ji yra tik viena iš nesuskaičiuojamų planetų nesuvokiamai didelėje visatoje.
Tačiau vos keliais dešimtmečiais anksčiau kai kurie jau spėliojo apie tai. 1440 m. vokiečių teologas Nikolajus Kuzietis teigė, kad turi būti nesuskaičiuojama daugybė kitų žvaigždžių ir planetų. Jis manė, kad visos jos turi būti apgyvendintos. Jis netgi teigė, kad pačios saulės turi būti apgyvendintos. „Saulės būtybėmis“, įsivaizdavo Kuzanietis, „šviesiomis ir apšviestomis intelektualiomis būtybėmis“.
Kuzanietis nebuvo vienintelis. Italų filosofas Giordano Bruno netrukus išsakė panašias mintis 1584 m. jis samprotavo, kad taip pat, kaip mes laikytume „blogu“, jei mūsų planeta nebūtų pilna gyvybės, „nebūtų mažiau bloga, jei nebūtų užpildytas visas kosmosas“.
Žmonėms prireikė šimtmečių tyrimų, kad jie visiškai suvoktų, jog tai, kas yra vertinga mums, nėra tas pats, kas yra savaime realūs dalykai. Tai suprantama: mes visi esame viltingo mąstymo aukos. Tačiau tuo metu buvo labai įprasta manyti, kad viskas, kas egzistuoja, privalo egzistuoti dėl kokios nors priežasties. Atitinkamai atrodė visiškas vietos švaistymas, jei kosmosas nėra nėra pilnas gyvų, jaučiančių būtybių. Kaip sakė Bruno, mums nepatiktų mūsų gyvojo pasaulio „neegzistavimas“, tad kodėl turėtume tą negarbę priskirti mūsų gyviems kaimynams?
Bruno dėl savo pažiūrų pateko į bėdą — jis buvo sudegintas ant laužo — bet per kitą šimtmetį panašūs įsitikinimai išplito, tapo vyraujančiais ir galiausiai vieningais. Net Johnas Miltonas savo 1667 m. Paradise Lost užsimena apie kitus apgyvendintus pasaulius. (Šėtonas, keliaudamas tarp žvaigždžių, praeina pro kai kuriuos iš jų, „bet tų kas gyveno laimingi/ Jis nesustojo aplankyti.“)
Įsitikinimas, kad kiekvienas visatos paviršius turi būti apgyvendintas, netgi paskatino anglų astronomą Edmondą Halley 1692 m. padaryti išvadą, kad pati Žemė turi būti tuščiavidurė ir užpildyta koncentrinėmis sferomis, kaip titaniška matrioška lėlė. Kodėl? Nes tai maksimaliai padidintų nekilnojamojo turto plotą planetoje, kur galėtų gyventi, mąstyti ir vertinti būtybės.
Kitas mokslininkas, prancūzų diplomatas Benoît de Maillet, 1720 m. iškėlė teoriją, kad net kosmoso tuštuma yra pilna mikroorganizmų. Jis teigė, kad gyvų būtybių „sėklos“ cirkuliuoja visoje erdvėje, susikaupdamos aplink planetų kūnus kaip „geležies drožlės“ aplink magnetus. Tai taip pat paskatino jį manyti, kad visose planetose gyvena tos pačios rūšys.
Po trijų dešimtmečių, 1759 m., Adamas Smithas — modernios ekonomikos kūrėjas — tvirtino, kad kosmosas „visuomet išlaiko didžiausią įmanomą laimės kiekį“ visiems „Visatos gyventojams“.
Tęsinys kitame puslapyje:Patogu, kad žodis „ekonomika“ kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio \(οίκος\) „namai“, nes, Smitto akimis, mūsų kosminiai namai yra maksimaliai ekonomiški. Nėra švaistoma vieta. Smitto manymu, neįsivaizduojama, kad „visos nežinomos begalinės ir nesuvokiamos erdvės sritys galėtų būti tuščios“. Visur turi būti laimingi vartotojai.
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje buvo sukurti pirmi tikrai dideli teleskopai reflektoriai, atskleidžiantys vis didesnius galaktikų dydžius ir tūrius. 1844 m. škotų geologas Robertas Chalmersas entuziastingai teigė, kad gamtos „tikslas“ tiesiog turi būti „užpildyti kiekvieną laisvą erdvės gabalėlį kokia nors jaučiančia būtybe, kad būtų malonumo nešėja“. Atsižvelgiant į atrastus dydžius, bet kas kita atrodytų kosminio masto švaistymu.
Kosminiai surašymai
Buvo tik laiko klausimas, kol kas nors atliks kosminį surašymą. Tai yra pabandys įvertinti, kiek džiugesio gali būti mūsų kosminėje kaimynystėje. Taip sakant, žvaigždinis BVP. Tai padarė britų teologas ir astronomas Thomas Dick, kuris pateikė pirmuosius, jo manymu, gyvybe knibždančios visatos gyventojų skaičiaus įvertinimus.
1838 m. Dickas pradėjo kukliai. Tai yra, sutelkė dėmesį tik į mūsų Saulės sistemą. Tačiau jis dosniai įtraukė Saturno žiedų paviršiaus plotą kartu su kitų planetų žinomais palydovais, darydamas prielaidą, kad jie visi yra apgyvendinti. Išduodamas savo įsitikinimą, kad jo tauta yra žinomos visatos centras, Dickas iš Anglijos tuo metu buvusio gyventojų tankio – „280 gyventojų kvadratiniame mylios plote“ – išvedė bendrą žvaigždžių aplinkos gyventojų skaičių – „21 891 974 404 480“. (Skaičius apvalinti dar nebuvo susitarta tarp mokslininkų.)
Po dvejų metų Dick panašiu būdu apskaičiavo bendrą tuomet matomos visatos gyventojų skaičių, kurį įvertino didžiuliu „šešiasdešimčia kvadrilijonų“, arba, tiksliau, „60 573 000 000 000 000 000 000“. Dickas, bažnyčios kunigas, buvo įsitikinęs savo teiginiu, kad „tėra viena religija Visatoje“: kas labai patogu, jo paties išpažįstama.
Dar XIX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, nepaisant prieš kelis dešimtmečius jau išrastos spektroskopijos, leidusios nustatyti Saulės temperatūrą ir cheminę sudėtį, kai kurie mokslininkai teigė, kad Saulė yra apgyvendinta, o kurie rašytojai teigė, kad „Saulėje gali būti būtybių, klestinčių karštame vandenilyje“.
1896 m. vokiečių autorius Karlas Goetze išleido knygą, kurios pavadinimas verčiamas kaip Saulė yra apgyvendinta [Die Sonne ist bewohnt]. Joje jis atmetė idėją, kad Saulė yra perkaitintas dujinis kūnas, ir tvirtino, kad jos paviršiuje yra gyvybė. Natūralu, kad jis manė, jog ji bus identiška Žemės gyvybei. Goetze pavaizdavo mamutus ir dinozaurus klampojančius po švelnių Saulės ašigalių rajonų pelkes. Neabejojo, kad ten ir „žmonės“ gyvena.
Goetze idėjos – keistos jau netgi tuo metu – neišpopuliarėjo. Tačiau netgi tokie žinomi mokslininkai kaip biochemikas William Thierry Preyer, tuo metu svarstė teiginius, kad pačios saulės gali būti „šviečiantys organizmai, kurių kvėpavimas galbūt yra spindintys garai, kurių kraujas gali būti tekantis metalas, o maistas – meteoritai“.
Astrobiologijos pradžia
Prielaida apie gyvybės visuotinį paplitimą kosmose savo viršūnę pasiekė XIX a. pabaigoje. Tačiau XX a. pradžioje ji pradėjo griūti. Tai įvyko dėl radioaktyvumo atradimo, patvirtinusio, kad kosminė erdvė yra pilna kenksmingų spinduliuotės ir emisijų, bei augant supratimui apie griežtas sąlygas, reikalingas gyvybei išlikti.
Įtakingas anglų kosmologas James Jeans tai apibendrino 1926 m. Londono universiteto koledže vykusioje paskaitoje jis pareiškė, kad „fizinės sąlygos, kuriomis gyvybė yra įmanoma, sudaro tik nedidelę dalį visų fizinių sąlygų, vyraujančių visoje visatoje“.
Vis dėlto seni įpročiai sunkiai išnyksta. 1953 m. amerikiečių astronomas Kenneth Heuer publikavo gražiai iliustruotą knygą „Men of Other Worlds“ (Žmonės iš kitų pasaulių). Paskutiniame skyriuje Heuer, tiesiogiai įkvėptas Dicko, pakartojo užduotį surašyti Saulės sistemos gyventojus. Atsižvelgdamas į naujų mėnulių atradimus nuo Dicko laikų, nuo Io iki Tritono, Heuer atnaujino Saulės sistemos bendrą paviršiaus plotą iki „47 230 298 000“, o bendrą gyventojų skaičių – iki „535 092 960 000“.
Heuerio bendras mažesnis įvertinimas buvo pagrįstas jo šiek tiek protingesne idėja ekstrapoliuoti visos Žemės, o ne tik Anglijos, bendrą gyventojų skaičių.
Atsižvelgiant į tai, kiek žinių apie mūsų kaimynines planetas buvo sukaupta iki 1950-ųjų, Heueris tikriausiai nebuvo visiškai rimtas. „Men of Other Worlds“ yra sąmoningai archajiškas, nuolat grįžtantis prie ankstesnių spekuliantų ir svajotojų. Pratarmėje knyga reklamuojama kaip skirta mėgstantiems „fantazija pagardintą mokslą“. Be spekuliacijų apie asteroidus, kuriuose gyvena „gyvi mineralai“, „dainuojantys akmenys“ ir „kalbančios uolienos“, Heuer taip pat teigė, kad Jupiterio „Raudonoji Dėmė“gali būti supermasyvus ledkalnis, „plūduriuojantis nuolatiniame dujų vandenyne“. Čia, ko gero, yra daugiau fantazijos nei mokslo.
Vis dėlto tai, kad fantazija išlieka patraukli, mums sako kai ką svarbaus. Istoriškai žiūrint, atrodo aišku kad žmonės desperatiškai nori, kad kitur būtų gyvybė. Todėl turėtume būti labai atsargūs, kai kalbama apie teiginius, kad radome jos pėdsakų, nesvarbu, kiek jie būtų pagrįsti.
Juk šiuolaikinės astrobiologijos – kaip rimtos mokslo srities – įkūrimas grindžiamas istorine įžvalga, kad gyvybė nėra tiesiog visur, kur yra paviršius. Pirmiausia turėtume nurodyti, kokio tipo paviršiai gali būti tinkami gyvybei, o kartu užduoti klausimą, kas iš tiesų yra gyvybė.
Nuo Thomo Dicko kosminio surašymo, atlikto prieš beveik du šimtmečius, nueitas ilgas kelias. Tačiau, apsižvalgę ir atradę, kad visata nėra tokia triukšminga, kaip iš pradžių manėme, dabar turime išmokti pažvelgti į vidų ir įvertinti, kokia trapi gali būti Žemės pozicija kosminėje perspektyvoje. Taip galbūt pripažinsime atsakomybę už savo stebuklingą, nuostabų gyvenimą.
Anksčiau šiais metais britų kosmoso mokslininkė Margaret Ebunoluwa Aderin-Pocock teigė „manyti, jog esame vieni, yra žmogaus išdidumas“. Galbūt tai išdidumas, galbūt ne, bet tai tikrai yra nuolankiau nei manyti, kad kiekvienas kosmoso paviršius yra pilnas tokių būtybių kaip mes.
Thomas Moynihan
bigthink.com
