„Daugiaužduotiškumas išsekina smegenis“ ()
Ištrauka iš amerikiečio neurologo Richardo Cytowic knygos „Akmens amžiaus smegenys ekranų eroje“, išleistos (anglų kalba) Massachusetso technologijos instituto leidykloje.
Richard E. Cytowic – Džordžo Vašingtono universiteto neurologijos profesorius, sinestezijos tyrimų pionierius, kelių knygų autorius.
© Aleksandras Turovas / Midjourney
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Terminas „daugiaužduotiškumas“ yra netikslus, nesvarbu, ar kalbame apie kompiuterius, ar apie žmogaus smegenis. Priešingai nei reklamuojama, kompiuteris negali atlikti kelių užduočių vienu metu – kaip ir jūsų smegenys. Iš tiesų kompiuterio procesorius kiekvieną laiko intervalą, tarkime, 200 milisekundžių, atlieka dalį vienos užduoties, o kitame intervale – dalį kitos. Šis procesas kartojasi, kol visos užduotys yra atliktos. Jei procesoriaus skaičiavimo laikas paskirstomas neefektyviai, kompiuteris sulėtėja, kai jam pavedama daugiau užduočių.
Smegenys reaguoja taip pat, kai kelios užduotys kovoja dėl jūsų dėmesio. Mums nepakanka energijos, kad galėtume efektyviai atlikti dvi užduotis vienu metu, jau nekalbant apie tris ar penkias. Pabandykite – ir jūs atliksite užduotis blogiau, nei jei skirtumėte visą dėmesį kiekvienai iš jų ir atliktumėte jas paeiliui.
Pasak Kelo Newporto, informatikos profesoriaus iš Džordžtauno universiteto, net trumpas elektroninio pašto patikrinimas su greitu grįžimu prie darbo gali pakenkti taip pat, kaip ir daugiaužduotiškumas. „Kai 15 sekundžių pažiūrėjote į elektroninio pašto „Įeinančių“ aplanką, iš karto pradėjote kognityvinių pokyčių kaskadą“. Pasak Newport, net nedidelis nukreipimas dėmesio nuo vienos užduoties į kitą yra „tikras nuodas produktyvumui“.
Stanfordo universiteto profesorius Clifford Nass numatė ypatingą daugiaužduotiškumo pavojų. Viename iš dažniausiai cituojamų savo tyrimų jis teigė, kad žmonės, dažnai atliekantys kelis uždavinius vienu metu, geriau ignoruoja nereikšmingą informaciją, geriau perjungia dėmesį nuo vieno uždavinio prie kito ir turi geresnę atmintį. Nass klydo visais punktais: „Mes buvome visiškai priblokšti, — papasakojo jis 2009 m. laidoje „Frontline“. — „Daugiafunkciniai žmonės“ tiesiog siaubingai nesugeba ignoruoti nereikalingos informacijos, tvarkingai saugoti informaciją atmintyje ir pereiti nuo vienos užduoties prie kitos“.
|
Nassas manė, kad žmonės nustos bandyti atlikti kelis darbus vienu metu, pamatę savo neveiksmingumo įrodymus. Tačiau tiriamieji „liko visiškai nepajudinami“ ir toliau tikėjo, kad turi puikių daugiafunkcinių gebėjimų ir gali „daryti vis daugiau ir daugiau“. Jei kontroliuojamo eksperimento dalyviai taip nepastebi problemos ir atsisako keisti požiūrį netgi turėdami savo žemo efektyvumo įrodymus, ko gali tikėtis kiti, kasdien pasineriantys į skaitmeninių išsiblaškymų jūrą?
Televizijos žiūrėjimas kartu su kitu išmaniuoju įrenginiu tapo toks paplitęs, kad daugiau nei 60％ suaugusių amerikiečių reguliariai pasineria į „žiniasklaidos daugiaužduotiškumą“. Palyginti su kontroline grupe, tokie žmonės blogiau išlaiko dėmesį ir yra labiau linkę į užmaršumą; jų priekinės juostinės žievės (smegenų struktūra, dalyvaujanti koncentruojant dėmesį) pilkoji medžiaga yra mažesnio tankio nei kontrolinės grupės dalyvių.
Kitas tyrimas parodė: kuo daugiau laiko pusantrų metų vaikai praleisdavo prieš du ar daugiau ekranų, tuo blogesnės buvo jų kognityvinės gebėjimai ikimokyklinio amžiaus ir tuo daugiau elgesio problemų jie demonstravo keturių ir šešių metų amžiaus. Autoriai rekomenduoja pozityvią tėvystę ir vengti „daugiaužduotinio daugiaekraniškumo“ (media screen multitasking) iki dvejų metų.
Daugiaužduotiškumo problemos ypač aktualios tokiose srityse kaip medicina, kur didžiausias dėmesys detalėms yra tiesiogine prasme gyvybės ir mirties klausimas. Ryškus pavyzdys pateikiamas mokymo užsiėmime su medicinos studentais Džordžo Vašingtono universitete, kur nagrinėjame atvejį, įvykusį kitoje žinomoje klinikinėje ligoninėje. Šią istoriją man papasakojo per dėstytojų kvalifikacijos kėlimo kursą, nors konkrečios detalės nebuvo atskleistos dėl gydytojo paslapties.
Vaikų onkologijos skyriuje budinti gydytoja, atnaujinusi elektroninę paciento kortelę ir įrašydama naujus vaistus, buvo išsiblaškiusi dėl įeinančio pranešimo. Pranešimas buvo apie vakarėlį pas draugus – tuo metu nieko svarbaus. Bet jis trumpam atitraukė gydytojos dėmesį – trumpam, bet pakankamai, kad išvalytų darbinę atmintį.
Pertraukdami užduotį, nespėjate visiškai išvalyti darbo atminties; likęs dėmesys visada lieka prie ankstesnės užduoties. Kuo daugiau dėmesio lieka, tuo didesnė yra perjungimo kaina.
Medicinos personalas prie lovos aptarinėjo intraveninio vaisto dozės pakeitimą, o gydytoja rezidentė šio pakeitimo neįrašė į kortelę. Šis praleidimas buvo pastebėtas, jau kai keturmečiui pacientui išsivystė inkstų nepakankamumas ir įvyko šokas. Kitos vaikų ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje, kur 257 slaugytojos prižiūrėjo 3308 mažuosius pacientus, vaistų skyrimo klaidos pasitaikydavo, jei slaugytoja gaudavo SMS žinutę arba skambutį į darbo telefoną „per 10 minučių iki vaistų suleidimo“.
Visi esame susidūrę su tuo, kad elektroninių medicininių kortelių atnaujinimas atima iš gydytojo laiką, kurį jis galėtų skirti bendravimui su pacientu – tai vienas iš neigiamų daugiaužduotiškumo padarinių. Vietoj apžiūros, klausymo ir taktilinio kontakto su pacientu, dabar gydytojai turi spausdinti ir žymėti punktus keliuose ekranuose, kad atitiktų biurokratinius reikalavimus. Gydytojas gali praleisti visą priėmimą žiūrėdamas į kompiuterio ekraną. Atrodytų, kad nėra svarbu, ar gydytojas daro ranka užrašus apžiūros metu, ar elektroninius – savo kabinete. Tačiau „girdėti“ – tai ne tas pats, kas „klausytis“. Pirmasis – pasyvus garsų suvokimas, o antrasis – aktyvus noras išgirsti pacientą, jo būklę ir tai, ką jis bando pasakyti.
***
Tęsinys kitame puslapyje:
Gyvuoja mitas, kad naudojame tik 10％ smegenų, o likę 90％ tariamai veikia kaip tam tikras „atsarginis tūris“. Du trečdaliai amerikiečių ir daugiau nei ketvirtadalis gamtos mokslų mokytojų tiki šiuo mitu, kuris, galbūt, ir yra idėjos, kad galima atlikti kelis uždavinius vienu metu ir įveikti trikdžius „valios jėga“, pagrindas.
Tačiau tai tik energijos suvartojimo klausimas. Kai tik išmatuojame, kaip mūsų smegenys iš tikrųjų naudoja energiją, prielaida apie kokias nors nenaudojamas atsargas neatsilaiko kritikos. Nėra vartų, kuriuos būtų galima atidaryti, kad gautume papildomos energijos, kurią galėtume panaudoti daugiafunkciniam darbui ar generuoti genialias mintis.
Per pastaruosius 2,5 milijono metų žmogaus smegenys augo proporcingai daug greičiau nei žmogaus kūnas. Mūsų centrinė nervų sistema yra devynis kartus didesnė, nei būtų galima tikėtis iš mūsų svorio žinduolio. Žievė sudaro 80％ smegenų tūrio, o jos didžiulis energijos suvartojimas lėmė, kad mūsų protėviai nuolat ieškojo kaloringo maisto ir galiausiai išmoko jį ruošti. Maisto apdorojimas suteikė galimybes lengviau įsisavinti maisto kalorijas, kaip ir suvartoti baltymus bei angliavandenius, kurių neįmanoma virškinti žalios formos.
Žiurkės ar šuns smegenys sunaudoja apie 5％ gyvūno gaunamos energijos. Beždžionės smegenys – 10％. Suaugusio žmogaus smegenys sudaro tik 2％ kūno masės, bet suvartoja 20％ kalorijų, vaiko smegenys suvartoja 50％, o kūdikio – net 60％. Didelis smegenų kiekis yra brangus kalorijų požiūriu, o tai reiškia, kad energijos suvartojimas yra ribojantis veiksnys, nepriklausomai nuo konkrečių smegenų dydžio.
Elektros impulsų generavimas ląstelėje taip pat yra reikalauja daug energijos. Tai žinome iš bendrosios anestezijos tyrimų. Praradus sąmonę, smegenų veikla palaipsniui silpnėja iki „izolektrinės būsenos“, kai pusė sudeginamų kalorijų sunaudojama tiesiog „techninei priežiūrai“ — natrio ir kalio jonų pumpavimui per ląstelių membranas, siekiant palaikyti ramybės elektros krūvį, kuris išlaiko fizinę smegenų struktūrą. Šis nepertraukiamas pumpavimas pats savaime patvirtina, kad smegenys yra tikras energijos rijikas.
Net jei vienu metu veiktų tik maža procentinė dalis smegenų neuronų, energijos apkrova impulsams generuoti visose smegenyse vis tiek būtų nepakeliamai didelė. Čia pasireiškia amžinas evoliucijos efektyvumas. Kiekvienu momentu aktyvuojant tik nedidelę ląstelių dalį – kažkas panašaus į retą kodavimą (sparse coding) — sunaudojama mažiausiai energijos, nors perduodama daugiausiai informacijos, nes nedaug signalų po smegenis gali sklisti tūkstančiais galimų kelių.
Pagrindinis reto kodavimo schemos trūkumas – didelė mūsų 86 milijardų neuronų palaikymo kaina. Yra neuronų, kurie niekada neveikia (t. y. ląstelės nesukuria pakankamai stiprios srovės, praeiti per aksoną ir sinapsę į kitą neuroną). Tai reiškia, kad jie yra pertekliniai ir evoliucija jau seniai turėjo jų atsikratyti? Tačiau taip neatsitiko. Natūralios atrankos būdu evoliucija nustatė optimalų ląstelių skaičių, kurį smegenys gali išlaikyti aktyviomis bet kuriuo metu. Šis skaičius priklauso nuo santykio tarp neuronų palaikymo ramybės būsenoje išlaidų ir papildomų išlaidų signalui perduoti per aksoną. Siekiant maksimalaus efektyvumo, nuo 1 iki 16 procentų ląstelių turi būti aktyvios bet kuriuo metu. Mes naudojame 100 procentų savo smegenų, tiesiog ne visas vienu metu.
Šio balanso palaikymas yra dalis homeostazės, kurią galima įsivaizduoti kaip biudžetą, kurio valiuta yra visos metabolinės molekulės, palaikančios mūsų 86 milijardus neuronų. Kaip ir finansiniame biudžete, gali atsirasti metabolinis deficitas, ir jūsų „apskaitos knyga“ taps neigiama. Kai tai atsitinka, smegenys pernelyg brangius procesus „apkarpo“, o tai pasireiškia nuovargiu, nuoboduliu, absurdiškomis klaidomis ir neaiškumo migla.
Budrumo ir sąmonės palaikymas, perjungimas, dėmesio sutelkimas ir išlaikymas – tai labiausiai energijos reikalaujantys mūsų smegenų veiksmai. Didelė žievės aktyvumo energetinė vertė paaiškina, kodėl mums reikalingas selektyvus dėmesys (sutelkimas į vieną užduotį vienu metu) ir kodėl daugiaužduotiškumo idėja yra pasmerkta žlugti.
republic.ru
„Jūsų akmens amžiaus smegenys ekranų amžiuje: kaip susidoroti su skaitmeniniu išsiblaškymu ir jutimų pertekliumi“, autorius Richard E. Cytowic (The MIT Press, 2024)
