„Fiureris jau žino, kaip sustabdyti rusus kelyje į Berlyną“. Nacių propaganda karo pabaigoje įtikinėjo vokiečius, kad pergalė įmanoma, net nepaisant beviltiškos padėties fronte ()
„Po kelerių metų nacionalsocialistinė valstybė atstatys viską, kas dabar griuvėsiai. Mūsų miestai taps stipresni ir gražesni. Sugriauti kvartalai bus pakeisti puikiais namais vokiečiams. Mes galėsime labiau nei anksčiau rūpintis savo socialiniais ir kultūriniais poreikiais“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taip Adolfas Hitleris savo kreipimesi į tautą 1945 m. išvakarėse tikino vokiečių tautą, kad prarastos teritorijos, sunaikinti miestai ir žuvę artimieji – tai tik laikini sunkumai kelyje į galutinį triumfą. Dar po dviejų mėnesių, kai Raudonoji armija triumfuodama baigė Budapešto operaciją, vykdė puolimą Lenkijoje ir užėmė Rytų Prūsiją, Hitleris kariams pasakė, kad jų pareiga – laimėti karą, kad Vokietija galėtų būti atkurta. Priešingu atveju, pagrasino fiureris, visa darbinga gyventojų dalis bus išvežta į Sibirą tarnauti bolševikams. Būtinybė laimėti iš baimės dėl to, kas laukia šalies pralaimėjimo atveju, tuo laikotarpiu tapo vienu iš pagrindinių propagandos argumentų.
Bet ne vieninteliu. Kitas populiarus Josepho Gebbelso pagalbininkų triukas buvo priešų stovyklos problemų aprašymas. Amerikiečiai tariamai nesitikėjo, kad karas taip užsitęs, ir apskritai jau gailėjosi, kad balsavo už Ruzveltą. Nors DVRA ir žengė link Berlyno, atkovodama teritorijas, bet taip pat kentėjo nuo išteklių trūkumo. Vokiečių propagandistai tvirtino, kad rusai statė viską ant lemiamo žingsnio 1944–1945 m. žiemą. Statymas nepasiteisino – ir tai, kad karas tęsėsi, tarsi jau liudijo Vokietijos nenugalimumą.
„Bolševikų pažanga lėtėja“, – 1945 m. vasario mėn. rašė NSDAP agitatoriai.
„Drąsūs karininkai užima patikimas pozicijas ir bazes. Prieš priešo tankų kolonas naudojamos tankų grupės ir mobiliosios pajėgos. Maskvoje optimizmą pakeitė atsargesnės nuotaikos. Bolševikai fanatiškai bando išplėsti invazijos teritoriją ir grasina Berlynui. Mūsų vadovybės valia ir nepriekaištingas mūsų karių elgesys vis labiau trukdo įgyvendinti šiuos planus.“
Tą patį mėnesį britų ir amerikiečių aviacija pavertė Drezdeną pelenais. Mieste žuvo apie 25 tūkstančiai žmonių, nors Gebbelso žmonės, siekdami kurstyti neapykantą priešams ir šokiruoti tarptautinę bendruomenę, skleidė fantastišką informaciją apie 200–250 tūkstančių aukų tarp taikių gyventojų.
Praėjus daugiau nei 80 metų, nacių agitatorių kalbos atrodo absurdiškos – sunku įsivaizduoti, kad 1945 m. pradžioje kas nors galėjo rimtai tikėtis perimti iniciatyvą kare. Tačiau tuo pačiu metu jos kelia smalsumą ir daug klausimų. Kaip Reicho propagandos mašina susidorojo su akivaizdžiu realybės ir patriotiško-optimistinio pasaulio vaizdo, kurį ji bandė įteigti savo auditorijai, neatitikimu? Apie ką apskritai gali pasakoti totalitarinio režimo kontroliuojama žiniasklaida, kai šis režimas griūva prieš akis? Galų gale, ar tai turėjo kokią nors prasmę, kai daugelis vokiečių jau seniai skeptiškai vertino tai, ką skaitė laikraščiuose ir girdėjo naujienų santraukose?
Führerio didybė ir moralinis pranašumas
|
Propagandistų užduotis, palyginti su karo pradžia, tapo daug sudėtingesnė. 1940 ir 1941 m. jie galėjo žavėti vokiečius išvardydami užkariautas teritorijas ir žadėdami greitą pergalę. 1945 m. tautos kovos dvasią reikėjo kelti vien tik milžiniškų griuvėsių fone, į kuriuos virto visa Vokietija.
„Kai aš pabudau, buvo tamsu, — pasakojo berniukas iš Svineimundo miesto prie Baltijos jūros kranto, kuris su šeima pasislėpė nuo amerikiečių bombardavimo 1945 m. kovo mėnesį. „Žmonės gulėjo ant manęs, ir aš negalėjau pajudėti. Paprašiau ant manęs užgriuvusio vaikino, kad jis nuliptų, bet jis tik stenėjo ir tarsi tapo dar sunkesnis. Kur tik padėdavau ranką, visur buvo lipnu. Kai man pavyko pakilti, pamačiau šalia sėdinčius savo brolius. Jų galvos buvo nupjautos“.
Karo pabaigoje panašios istorijos vokiečiams tapo vis labiau įprastos. Tokiomis aplinkybėmis nebuvo nieko keisto, kad daugelis pradėjo žiūrėti į naujienas su niūriu sarkazmu. Kai 1945 m. balandžio mėn. prieš kino seansą Gebbelso reportaže buvo pažadėtas greitas puolimas, publika prapliupo juoku. Prieš porą metų tokia reakcija tiems patiems žmonėms būtų atrodžiusi neįsivaizduojama.
Vis dėlto Gebbelso departamentas tęsė darbą – iš dalies dėl to, kad biurokratinėms institucijoms būdingas automatizmas vertė jas veikti įprastu būdu, net kai užduotis prarado bet kokią prasmę, o iš dalies dėl to, kad Reicho vadovybė, kad ir kokia susiskaldžiusi ji tuo metu buvo, manė, kad norint tęsti kovą būtina išvengti panikos ir pesimistinių nuotaikų.
Propagandistai stengėsi veikti kuo išradingiau. Gebelsas nenorėjo, kad žodžiai, kuriuos vokiečiai skaito laikraščiuose ar girdi per radiją, visiškai prieštarautų tam, kas vyksta aplink juos: nepritekliams, griuvėsiai, artilerijos griaudėjimas ir vis miglotesnės perspektyvos. Neneigdamos pastarųjų metų sunkumų, valdžios institucijos norėjo įtikinti vokiečius, kad grįžimas į normalią gyvenimą yra įmanomas, bet jo galima pasiekti tik laimėjus karą.
Vienas iš propagandos metodų buvo grindžiamas besąlygišku gyventojų tikėjimu Hitleriu, kuris išliko nepaisant pralaimėjimų ir fiurerio dingimo iš viešosios erdvės. „Iš kiekvieno Berlyno rajono gaunami pranešimai apie tai, kaip žmonės džiaugiasi, kad fiureris vėl prabilo“, – buvo teigiama visuomenės nuomonės ataskaitoje po Naujųjų metų kreipimosi. 1945 m. kovo mėn. ataskaitoje teigiama, kad žmonės nebijo sostinės žlugimo, nes „fiureris jau žino, kaip sustabdyti rusus kelyje į Berlyną“. Net paskutinėje balandžio mėn. ataskaitoje buvo paminėta, kad fiurerio kritika yra minimali. Kad ir kaip niūriai atrodė padėtis, vokiečiai tikėjo Hitleriu.
1944 m. balandžio mėn., kai Vokietijos padėtis dar neatrodė tokia beviltiška, oficialus SS savaitraštis „Das Schwarze Korps“ vado gimtadienio proga išleido straipsnį „Jis yra pergalė!“. Jame Hitleris buvo apibūdinamas kaip viršžmogis: „Jei kam nors kitam tektų tik viena šimtoji dalis jo rūpesčių, tas žmogus mieliau taptų paprastu kareiviu ir pažvelgtų mirčiai į akis“.
Kaip galima pralaimėti, kai tave veda pats vokiečių dvasios įsikūnijimas? „Führeris gyvena savo grenadieriuose, kurie daro daugiau nei visi kareiviai iki jų“, – tvirtino propagandistai. „Jis gyvena vyruose ir moteryse, kurie atsidavimu ir įsitikinimu siekia neįmanomo. Jie nepaklūsta jo valdžiai ir nesilaiko jo įsakymų, bet paklūsta ir seka vidiniu balsu, nešančiu jo vardą. Jis yra vokiečių tautos sąmonė. Visa mūsų gerdarystė, drąsa, geranoriškumas, protas ir pareigos jausmas grindžiami jo pavyzdžiu. Jis yra balsas mumyse, kuris lydi mūsų darbus ir padeda įveikti visas kliūtis“.
Hitlerio kaip asmenybės unikalumas vokiečių propagandistų retorikoje buvo grindžiamas kitu argumentu: galiausiai laimi tas, kuris teisus. Kadangi negalima net leisti minties, kad tiesa gali būti ne jų pusėje, tai reiškia, kad jie triumfuos, o jų priešai patirs triuškinantį pralaimėjimą. „Žmonės tiki teisingu pasauliu, — paaiškina propagandos tyrinėtojas Randall Beutwerk. – Tokiu, kuriame gėris nugali, o blogis gauna tai, ko nusipelno. Tikėti kaprizingu, atsitiktiniu pasauliu – tai tikėti, kad baisūs dalykai gali įvykti be jokios priežasties, kad vieno žmogaus veiksmai neturi jokios reikšmės“. Hitleris savo paskutinėje Naujųjų metų kalboje sakė, kad vokiečiai kovoja už viską, kas suteikia gyvenimui prasmę, ir kad žmonių, kurie dirba taip uoliai ir kenčia tokius vargus, tiesiog neįmanoma nugalėti.
Paprastiems vokiečiams, kurie pastaruosius trejus metus gyveno nuolatinio karo košmaro sąlygomis, tokia retorika turėjo prasmę. Daugelis iš jų negalėjo susitaikyti su mintimi, kad tokios aukos buvo dėl neteisingo tikslo. Taip, situacija galėjo atrodyti niūri ir net be išeities, bet pergalė buvo neišvengiama – ir jos negalėjo atšaukti jokie sugriauti namai ir prarastos teritorijos.
Kartu su pakiliomis retorinėmis frazėmis Gebbelso pavaldiniai bandė racionalizuoti tai, kas vyko fronte, ir parodyti, kad SSRS laimėjimai yra santykiniai, o lemiamas mūšis dar priešakyje. Kai 1945 m. sausio mėn. Raudonoji armija pradėjo Vyslos-Oderio operaciją ir atkovojo iš vermachto didelius teritorijos plotus, NSDAP spaudos organo „Völkischer Beobachter“ autorius tikino skaitytojus, kad, įspaudusi vokiečius, RA tik įsivėlė į bėdą: „Suspaudimas, kaip garo variklyje, lems jėgos didėjimą tol, kol bus suduotas smūgis, kuris sunaikins sovietus“. Gebelsas vasario 28 d. kalboje palygino dabartinę Vokietijos padėtį su ta, kurią patyrė Didžioji Britanija 1940 m. ir SSRS 1941 m. Propagandos ministras teigė, kad jeigu jų priešai įveikė tuos sunkumus, tai dabar tai gali padaryti ir Vokietija, kuri morališkai, žinoma, pranoksta kitas šalis.
Tęsinys kitame puslapyje:
Buvo ir apeliuojama į istoriją – Gebelsas mėgo prisiminti Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris septynerius metus kovojo prieš Šventąją Romos imperiją. Jo užmojis dažnai atrodė beviltiškas. Tačiau Frydrichas neatsisakė savo tikslo. Pergalė 1763 m. lėmė, kad Prūsija pateko į Europos didžiųjų valstybių ratą. Gebelsas tvirtino, kad tai įmanoma ir dabar.
Neneigdama grėsmės, su kuria susiduria Vokietija, nacių spauda spalvingai aprašė paskutinę gynybos liniją – galingus įtvirtinimus, kurie neleis Raudonajai armijai prasiveržti į Berlyną. Žinoma, skaitant tokias žinutes, buvo sunku nepastebėti, kaip pasikeitė jose deklaruojami lūkesčiai: nuo pergalingo žygio po Europą ir SSRS 1940-ųjų pradžioje iki bandymų sulaikyti priešą prie sostinės. Vis dėlto tokie patikinimai paprastiems vokiečiams suteikė truputį vilties – ir jos pakako, kad jie galėtų toliau kentėti, išgyventi ir dirbti.
„Artinantis pavojui, Berlynas paėmė gynybą į savo rankas“, – rašė laikraščio „Das Reich“ korespondentas Hansas-Ulrichas Antzas. „Akimirkai pasidavęs baimei, miestas ėmė veikti drausmingai ir ramiai. Pabėgėlių srautas jam netrukdė, o paskatino padaryti viską, kas įmanoma. Kol priešas, tariamai remdamasis liudytojų parodymais, rašo apie isteriją ir chaosą, apie patrankų griausmą ir berlyniečius, bėgančius iš Berlyno, didysis miestas veikia. Vietoj išėjimo iš jo prasidėjo pasipriešinimas, kuris pasireiškė ne tik mintimis, bet ir kastuvais, kasiančiais Brandenburgo markės smėlį. Susiformavo gynybinė užtvara iš barikadų, barjerų ir griovių.“
Siekiant įkvėpti gyventojus, spaudoje buvo pasakojamos tikros didvyriškumą parodžiusių vokiečių istorijos. 1945 m. kovo pradžioje „Völkischer Beobachter“ penkiuose puslapiuose buvo paskelbtas išsamus reportažas apie piliečius, sėkmingai panaudojusius vienkartinį granatsvaidį „Panzerfaust“. Jauniausias iš straipsnyje aprašytų tėvynės gynėjų buvo 15 metų. Tai, kad miestus turėjo ginti vaikai, galėjo kelti siaubą. Tačiau propagandistų interpretacijoje pasipriešinimo dalyvių amžius buvo tik dar vienas nepalaužiamos vokiečių dvasios įrodymas.
Susikaupimas ir pasiaukojimas
Gebbelso departamentas tęsė veiklą beveik iki pat Reicho žlugimo. Paskutinėmis karo savaitėmis pagrindine žiniasklaidos tema tapo pasiaukojimas – valdžia nebesistengė padrąsinti tautiečių, ji tiesiog reikalavo besąlygiško ir absoliutaus pasiryžimo paaukoti viską savo šalies, fiurerio ir nacių judėjimo labui. „Turtą galima susigrąžinti, bet prarastą laisvę – niekada“, — buvo rašoma NSDAP informacinės tarnybos laiške partijos lyderiams ir propagandistams balandžio 9 d., likus trims savaitėms iki Hitlerio ir Gebbelso savižudybės. „Priešinkitės visur, kur matote priešą, kovokite su fanatizmu, išlaikykite blaivią galvą ir neleiskite, kad dienos įvykiai jus išmuštų iš vėžių“.
Likus kelioms dienoms iki RA Vienos šturmo, „Völkischer Beobachter“ paskelbė raginimą ginti miestą net savo gyvybe. „Didžiojo istorijos ciferblato rodyklė artėja prie vidurnakčio, – rašyta straipsnyje. „Priešas stovi prie mūsų Vienos, miesto, kuris mums yra brangiausia vieta mūsų didžioje ir mylimoje tėvynėje, vartų. Visi esame pašaukti ginti gimtąją žemę ir ginsime ją visomis turimomis priemonėmis. Situacijos rimtumas neleidžia švaistytis tuščiomis frazėmis. Vienintelis dalykas, kuris mums lieka, yra gryna tiesa, kuri skamba taip: pergalė arba mirtis“. Straipsnyje buvo pateiktas senas karinis šūkis: „Tas, kuris bijo garbingos mirties, mirs gėdingai“. Kitoje skiltyje buvo pasakojama apie septynis hitlerjugendo narius, sunaikinusius septynis sovietinius tankus. Po 10 dienų Viena krito.
Paskutinėmis karo savaitėmis Gebelsas liko vieninteliu valdančiojo elito atstovu, kuris bendravo su tauta. Bendravimas daugiausiai apsiribojo paprastos minties perdavimu: geriau mirti, nei netekti tėvynės ir gyventi vergais Sibire. Propagandos ministro interpretacija, nacizmo pabaiga reikštų vokiečių tautos pabaigą. Valdžia tiesiogiai sakė, kad jeigu tauta nori išlikti, vokiečiai privalo paaukoti savo gyvybes, ir reikalavo, kad jie būtų pasirengę tai padaryti.
Istoriko Hugh Trevor-Roper nuomone pašalinus garsius pažadus ir ryškius atributus, tokia retorika buvo tai, kas liko iš nacizmo: „Balsas, skambėjęs iš pasmerkto Berlyno 1945 m. pavasarį, buvo tikrojo nacizmo balsas, be jokių pagražinimų ir nuolaidų. Nacizmo, numatančio savo pradinės formulės pasekmes: pasaulinė viešpatija arba griuvėsiai“.
Priešmirtinėje agonijoje besiblaškantis režimas reikalavo iš tautos pasiryžimo paaukoti save, bet vietoj pažadų apie stabilų gyvenimą ir samprotavimų apie nacionalinę didybę, kaip anksčiau, dabar buvo pasirengęs pasiūlyti tik vieną dalyką – baimę. Gebelsas gąsdino vokiečius, viena vertus, tuo, ką su jais padarys priešas, jei nugalės, kita vertus, tuo, ką su jais padarys jų pačių tautiečiai, jei jie nepakankamai uoliai dirbs arba duos pagrindo įtarti juos nepakankamu atsidavimu reichui.
„Mūsų mirtinas priešas, judo-bolševizmas, pradėjo paskutinį masinį puolimą, – buvo sakoma 1945 m. balandžio 13 d. Hitlerio kreipimesi į kariuomenę. — Jis bando sutriuškinti Vokietiją ir išnaikinti mūsų tautą. Mūsų kariai rytuose gerai žino, kokia lemtis gresia visiems vaikams, mergaitėms ir moterims. Senoliai bus nužudyti, moterys priverstos verstis prostitucija kareivinėse. Likusius išsiųs į Sibirą“.
Tipiškos to meto propagandinės antraštės skelbė: „Žudymai, plėšimai, išžaginimai ir sumušimai! Tarybų vadovybės įsakymai savo pulkams“. Laikraščiuose buvo cituojami kareivių pasakojimai, kad iš RA atkovotose žemėse tariamai nebuvo nė vienos moters jaunesnės nei 55 metų, kuri nebūtų patyrusi seksualinio smurto.
Už dezertyravimą ir net priešo radijo stočių klausymą grėsė mirtis. Nepaisant to, anglų kalba transliuojamos laidos tarp vokiečių per paskutinius karo mėnesius tik populiarėjo. Žmonės mielai perdavinėjo iš rankų į rankas lapelius su raginimais pasiduoti. Žmonės be pasipriešinimo toliau dirbo gamybos įmonėse ar administracinėse įstaigose, bet nustojo laikytis daugelio draudimų. Šis nepaklusnumas neperaugo į nieko didesnio – beveik visi vokiečiai nesirodė, net jei buvo nusivylę vadovybe ir nepritarė režimo veiksmams. Su tyliu nepasitenkinimu, baime, nuovargiu, kai kuriais atvejais su viltimi, o kitais – su pasmerktumu jie ir pasitiko karo pabaigą.
Diktatūros inercija
Sunku spręsti, kiek veiksminga buvo vyriausybės propaganda Trečiojo reicho saulėlydyje ir ar ji lėmė, kad režimas išsilaikė dar kelis mėnesius. Propagandos tyrinėtojas Randall Beutler rašo, kad nors daugelis vokiečių nuoširdžiai bijojo sovietų armijos, daugelis iš jų nebūtų prieštaravę britų ar amerikiečių okupacijai. Didžiuosiuose miestuose buvo pašnabždomis kartojamas posakis: „Geriau siaubingas galas, nei begalinis siaubas“.
Tačiau daugeliui „judobolševizmo“ baimė liko svarbiu lojalumą režimui išlaikyti padėjusiu veiksniu. Tai liudija 1945 m. pradžioje per Vokietiją nusiritusi masinių savižudybių banga, —vien tik Demminės miestelyje šalies šiaurės rytuose nuo balandžio 30 d. iki gegužės 2 d., pagal įvairius vertinimus, nusižudė nuo 700 iki 1000 žmonių iš 16 tūkst. Ten žmonės tiesiogine prasme priėmė propagandos teiginį, kad mirtis geriau už pralaimėjimą.
Paskutiniais mėnesiais nacių žiniasklaidoje vis rečiau skambėjo užtikrinimai, kad karo eigą dar galima pakeisti. Utopiją pakeitė fatalizmas: vokiečiai turėjo daryti tai, ką privalėjo, ir susitaikyti su likimu. Dauguma pakluso šiai nuostatai. „O kokia buvo jų alternatyva? – svarsto Randall Beiterk. — Vokietis, kuris būtų pareikalavęs vienašališko karo su visu pasauliu nutraukimo, vargu ar būtų priartinęs karo pabaigą, bet rizikavo būti suimtas ir, galbūt, nužudytas. Kol jis bešališkai atliko savo darbą, turėjo šansą išgyventi ir sulaukti karo pabaigos“.
Paprastiems vokiečiams kasdienės reikmės – pamaitinti save ir artimuosius, rasti vietą nakvynei ir tiesiog išgyventi – tuo metu reiškė daugiau nei Gebbelso pompastiški samprotavimai apie vietą istorijoje ir paraleles su didžiaisiais praeities veikėjais.
Žmonės nebuvo vieningi – vieni kabinosi į tikėjimą nenugalimu reichu, kiti laukė neišvengiamos kapituliacijos. Vyras vardu Viktoras Klempereris, klajojęs po įvairius miestus po Drezdeno sunaikinimo, užrašė savo dienoraštyje jauno vyro žodžius, išgirstus traukinyje 1945 m. balandžio 4–5 d. naktį:
„Mano tėvas visą laiką tikėjo pergale, manęs neklausė. Dabar net jis nebetiki. Bolševizmas ir tarptautinis žydų judėjimas nugalės“. Tačiau net ir tada ne visi taip mąstė. Klempereris pridūrė: „Jauna moteris, sėdinti šiek tiek atokiau, vis dar tikėjo pergale ir pasitikėjo fiureriu. Jos vyras kovojo Breslau“.
Apie tokius pat nuomonių skirtumus rašo istorikas Nikolass Stargardtas: „Kai kurie jautė norą kovoti „iki paskutinio kraujo lašo, kad sustabdytų rusus“, tuo tarpu kiti skleidė pesimistinius gandus, kad vyriausybė nenori priimti britų ir amerikiečių pasiūlymo sudaryti atskirą taiką ir bendromis jėgomis pasipriešinti Sovietų Sąjungai“.
Propaganda Trečiojo reicho saulėlydyje virto retoriniu pratimu, bandymu suderinti realybę su mirtimis, griuvėsiais ir prarastomis teritorijomis bei išgalvotais pasakojimais, kuriuose nacių valstybės triumfas ir didybė yra savaime suprantamas dalykas, nepriklausantis nuo karo eigos. Gebbelso departamento darbas daugeliu atžvilgių įgavo ritualinį pobūdį: agitatoriai kartodavo šūkius tarsi tikėdamiesi, kad pakartojus juos pakankamai daug kartų, jie kažkaip paveiks tai, kas vyksta iš tikrųjų. Ilgą laiką propagandistams pavyko formuoti žmonių nuomonę ir keisti realybę žodžiais. Tačiau 1945 m. pavasarį atotrūkis tarp to, ką žmonės matė, ir to, ką jie skaitė laikraščiuose, pasiekė kritinę ribą. Tuo metu daugelis jau suprato, kad jų įsitikinimai galiausiai neturės jokios įtakos karo baigčiai ir Vokietijos likimui.
Propagandos mašina toliau veikė iš inercijos – lygiai taip pat, kaip iš inercijos buvo baudžiami įtariami Reicho išdavikai, net kai atrodė, kad jau galima viską mesti ir pasiduoti. Nacių ideologai priešpastatė valdžią pralaimėjimui, o kontrolę – mirčiai. Propaganda jiems buvo simbolinis, bet vis dėlto būdas parodyti gyventojams ir sau patiems, kad viskas yra kontroliuojama. Kai galimybės tai daryti baigėsi, Trečiajam Reichui beliko mirti.
V. Legeido
republic.ru
