„Patenka į savotišką transą.“ Kas nutinka ryklį apvertus aukštyn kojomis? ()
Rykliai – vieni grėsmingiausių vandenynų plėšrūnų. Tačiau jei juos apverstumėte aukštyn kojomis, daugelis rūšių netikėtai prarastų visą savo galią – sustingtų lyg vabalas, atsidūręs ant nugaros. Kodėl taip nutinka?

© Elias Levy (CC BY 2.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Great_White_Shark_%2814730709620%29.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip rašo „Live Science“, kai kurios ryklių rūšys – pavyzdžiui, didieji baltieji (Carcharodon carcharias), citrininiai aštriadančiai (Negaprion brevirostris) ir pilkieji rykliai (dar vadinami smėlio tigriniais, Carcharias taurus) – pasižymi vadinamąja toninio nejudrumo būsena. Ji gali būti suaktyvinta apvertus ryklius arba stimuliuojant jų snukį, kuriame gausu elektrai laidžių vadinamųjų Lorenzini ampulių.
Šios būsenos metu ryklio širdies ritmas ir kraujospūdis sumažėja, silpsta skausmo jutimas, o jautrumas aplinkai ženkliai sumenksta. Kitaip tariant – jis patenka į savotišką transą.
Mokslininkai tuo naudojasi tyrimuose – kai ryklys nurimsta, jį galima trumpam pažymėti ar apžiūrėti nesukeliant papildomo streso.
|
„Galime padaryti nedidelį pjūvį ir humaniškai, be sudėtingos įrangos, įdėti akustinę žymę. Viskas atliekama labai greitai, o tada ryklys vėl apverčiamas į įprastą padėtį“, – „Live Science“ pasakojo jūrų biologė Jilian Morris.
Tačiau rykliai šios reakcijos neišvystė tam, kad padėtų mokslininkams. Tad kam ji iš tiesų reikalinga?
Pasak 2023 m. žurnale „Environmental Biology of Fishes“ publikuoto tyrimo, toninis nejudrumas gali būti susijęs su savigyna, poravimusi arba apsauga nuo jutiminės perkrovos.
Panašių strategijų gamtoje turi ir kitos rūšys – pavyzdžiui, gyvatės ar skruzdės apsimeta negyvomis, kad išvengtų plėšrūnų, o kai kurios varlių patelės apsimeta mirusios, kad išvengtų lytinių santykių. Vis dėlto kai kurie ekspertai abejoja, ar rykliai iš tikrųjų pasitelkia sustingimą kaip veiksmingą gynybą.
„Ši teorija ryklių atveju sunkiai pritaikoma“, – tvirtina biologas Joel'is Gayfordas. „Daugumos jų plėšrūnų neatskiria, ar grobis gyvas, ar ne – todėl nejudrumas jų neatbaido“, – pridūrė jis.
Blogiausia, kad šį ryklių elgsenos bruožą išnaudoja jų priešai. Orkos, pavyzdžiui, išmoko tyčia paralyžiuoti ryklius, kad galėtų juos lengvai sumedžioti ir iš jų išimti vertingas kepenis – ypač maistingą grobio dalį.