Ar žmonės paliks Saulės sistemą? „Galbūt būsime priversti tai padaryti“ (1)
© Needpix (atvira licencija) | https://www.needpix.com/photo/download/961776/universe-space-cosmos-composing-fantasy-planet-globe-infinity-celestial-body
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kodėl turėtume keliauti už Saulės sistemos ribų?
Laikas ir erdvė, prie kurių esame įpratę Žemėje, yra niekis, palyginti su Visatos beribe. Mes gyvename kelias dešimtis metų, daugiausiai 122, o jei apkeliautume pasaulį ties pusiauju, nukeliautume 40 075 km. Išorinis Orto debesies kraštas yra 7,5–30 trilijonų kilometrų atstumu nuo Saulės, ir tai yra tik mažiau nei pusiaukelė iki kitos artimiausios žvaigždės. Kentauro Proksima yra maždaug už 40,09 trilijono kilometrų nuo Saulės.
Pati Saulės sistema tėra mažytė dėmė kosminiame maste. Jei mūsų galaktika, Paukščių Takas, būtų didelio miesto dydžio, Saulės sistema būtų smėlio grūdelio dydžio. Mums ji milžiniška, bet galaktikų žemėlapyje ji tėra dėmė. Vien stebimoje Visatoje yra apie 2 trilijonus galaktikų, ir jos tolsta viena nuo kitos, Visatai plečiantis.
Vis dėlto pasigirsta balsų, kad turėtume apleisti Žemę ir net Saulės sistemą, kad užtikrintume žmonių rūšies išlikimą. Pavyzdžiui, Stephenas Hawkingas tai nurodė kaip būtiną kelią. Taip pat esame susipažinę su scenarijais iš mokslinės fantastikos filmų, tokių kaip „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014). Žemei gali grėsti stichinės nelaimės, per didelis gyventojų skaičius, išteklių trūkumas, pandemijos, asteroidų smūgiai ar supernovos. Galiausiai gyvybė Žemėje natūraliai išnyks dėl didėjančio Saulės šviesumo ir planetos temperatūros. Pasaulio pabaigos pradžia ateis maždaug po 1–1,3 milijardo metų.
Savo ruožtu, po 5 milijardų metų Saulė taps raudonąja milžine ir prarys Merkurijų ir Venerą – dvi artimiausias planetas. Gali būti, kad brinkstanti žvaigždė prarys Žemę ir neabejotinai sudegins jos paviršių. Tokiomis sąlygomis jokia mums žinoma gyvybė neišgyvens. Po 7–8 milijardų metų Saulė taps baltąja nykštuke, lėtai vėstančia. Saulės sistema jau seniai taps netinkama gyventi. Jei žmonija nori išgyventi, jai teks daug greičiau bėgti į kitas planetas.
Rūšys atsiranda ir nyksta jau milijonus metų. Protingi žmonės yra tik vieni iš daugelio, nors iš visų žemiečių pasiekė daugiausia. Galbūt vieninteliai, gebantys apmąstyti savo egzistencijos, branduolio dalijimosi, simbolinio žinių perdavimo, dirbtinio intelekto kūrimo ir kosminių skrydžių prasmę. Intelektas, savisaugos instinktas ir „nuogos beždžionės su neuroze“ megalomanija verčia mus kovoti už savo rūšies išlikimą unikaliu būdu – paliekant gimtuosius namus ir migruojant į svetimas planetas. Nežinome jokio kito padaro, kuriam tai būtų pavyko. Nors panspermijos hipotezė daro prielaidą, kad gyvybė neatsirado Žemėje, o atkeliavo iš svetimų planetų (galbūt net iš tų, kurioms gresia išnykimas), nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį.
Ar žmonėms pavyks pabėgti iš Saulės sistemos?
Homo sapiens Žeme vaikšto maždaug 300 000 metų. Beveik neabejotina, kad po milijardo metų mūsų nebebus – bent jau ne tokiu pavidalu. Žmonijai gali grėsti išnykimas, evoliucija, modifikacija transhumanizmo ir genetinės inžinerijos būdu, integracija su dirbtiniu intelektu, biologinių kūnų atsisakymas ir virtualizacija arba kažkas kita, ko net negalime įsivaizduoti.
Tačiau įmanoma, kad iki to laiko, kai gyvybei Žemėje grės pavojus, mūsų palikuonys bus išgyvenę ir bus priversti bėgti. Bet ar apskritai yra tikimybė, kad žmonės kada nors paliks Saulės sistemą?
„Žinoma, kad taip yra, bet sunku pasakyti, kada tai įvyks. Ekspedicijoms į tolimąjį kosmosą reikalingas didžiulis technologinis šuolis. Mums reikėtų laivų su varikliais, galinčiais skrieti bent kelių procentų šviesos greičio greičiu. Didžiausią greitį iki šiol pasiekė „Parker Solar Probe“, kuris įsibėgėjo iki maždaug 635 000 km/val. (apie 176 km/s), ir ateityje jis turėtų dar labiau įsibėgėti. Greitis atrodo milžiniškas, nors atlikus skaičiavimus paaiškėja, kad jis tesiekia 0,059 % šviesos greičio.
Be naujos variklių sistemos, mums taip pat reikia laivų, gerai apsaugotų nuo kosminės spinduliuotės ir turinčių dirbtinę gravitaciją, nes žmogaus kūnui reikalinga gravitacija. Laivai taip pat turėtų būti daug didesni, todėl juos reikėtų statyti orbitoje, o ne Žemėje.
Tai reiškia, kad mums taip pat reikėtų orbitinių laivų statyklų ir aukšto lygio robotų automatizavimo. Taip pat kyla psichologinių klausimų – kaip suburti įgulą, kurios laukia labai ilga ir tikrai pavojinga kelionė, tiesiogine prasme į nežinomybę. Galbūt tai turėtų būti šeimos laivai ir netgi kartų laivai.
Bet, kita vertus, esu įsitikinusi, kad jei broliai Wrightai 1903 m., atlikdami savo pirmąjį lėktuvo skrydį, kuris truko vos kelias sekundes, būtų išgirdę, kad po 118 metų žmonija išvys pirmąjį skrydį virš Marso, jie tikriausiai būtų buvę šokiruoti. Tačiau turiu pridurti, kad esu robotų vykdomos kosminės ekspedicijos šalininkė. Kosminiai zondai yra gana nebrangūs, jiems nereikia deguonies ar maisto, o juos siųsdami nerizikuojame žmonių gyvybėmis“, – sako Ewelina Zambrzycka-Kościelnicka.
Ir ateities žmonės, ir galingas dirbtinis intelektas, pasiekę technologinį singuliarumą, galės išrasti naujų būdų, kaip pabėgti iš Saulės sistemos ir keliauti tarp žvaigždžių. Prisiminkime, kad žmonės jodinėjo arkliais tūkstantmečius, kol staiga, per šimtmetį, atsirado automobiliai, viršgarsiniai lėktuvai ir kosminės raketos.
Jei technologinė pažanga ir toliau augs eksponentiškai, galiausiai gali atsirasti proveržio atradimų, kurie leis mums pralaužti erdvėlaikį, keliauti didžiuliais atstumais arba neįsivaizduojamais būdais manipuliuoti materija ir energija. Tikėtina, kad mūsų žinios apie kosmosą, fiziką ir save tėra maža dalis to, kas dar nežinoma. Ir galbūt galiausiai bus atskleistos mūsų Visatos (ar net multivisatos ) paslaptys... jei pirmiausia šių žvaigždžių kelionių svajonių nesugriaus virusas, maras, kosminė katastrofa ar mūsų pačių savidestruktyvūs polinkiai.
