Melas kaip politikos norma. Kodėl jie mums visada meluoja? ()
„Sąžiningų politikų nėra“ – tai, ko gero, pagrindinis sofos politologijos stereotipas. Bet galbūt ne tik sofos? Galbūt tiesa ir politika tikrai niekada negalės sugyventi? Ar politikas privalo meluoti tiesiog „pagal tarnybos pareigas“, ar šis darbas leidžia sakyti tiesą ir viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus?
© republlic.ru
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Džordžas Santosas buvo kongresmenas, kaip ir visi kiti. Respublikonų politikos žvaigždė baigė prestižinį Barucho koledžą ir Niujorko universitetą, padarė karjerą finansų srityje (Citigroup ir Goldman Sachs) ir nenuilstamai dirbo savo tėvynainių labui. Vien ko vertas vadovavimas labdaros organizacijai „Gyvūnų draugai“ ir pagalba JAV karinio jūrų laivyno veterano tarnybiniam šuniui. Niujorko gyventojai, iš kurių Santosas kandidatavo į Kongresą, negalėjo nejausti užuojautos jo šeimos istorijai: politiko seneliai stebuklingai išvengė holokausto, o mama dirbo Pasaulio prekybos centre 2001 m. rugsėjo 11 d.
Atsižvelgiant į „Republic-Weekly“ numerio temą ir redakcijos įvadą, nesunku atspėti, kad George Santos yra patologinis melagis. Iš tiesų politikas apskritai nebaigė aukštojo mokslo ir niekada nedirbo Volstryte. Toks pats melas buvo jo žydiška kilmė ir stebinanti motinos istorija. Santos netgi išsigalvojo istoriją apie sergantį veterano šunį, tačiau tai jam nesutrukdė paimti gydymui surinktų pinigų. Vis dėlto visa tai paaiškėjo tik po to, kai Santos buvo išrinktas daugiau nei 750 tūkst. JAV piliečių atstovu. 2025 m. ši istorija baigėsi politikui realia laisvės atėmimo bausme, tačiau tai jos nepadaro mažiau nuostabia: oponentai, partijos kolegos ir rinkėjai tiesiog tikėjo mandagaus jaunuolio žodžiais.
|
Santoso atvejis yra ekstremalus, tačiau simptomiškas: ribos tarp melo ir tiesos politikoje atrodo daug labiau neryškios nei bet kurioje kitoje srityje. Pakalbėkime apie tai, ką apie tai mano politologai.
Kodėl politikai taip dažnai meluoja?
Žmonės linkę meluoti. Remiantis atskirais tyrimais, vidutiniškai mes tai darome apie du kartus per dieną. Tuo pačiu mokslininkai mano, kad pati politikos prigimtis skatina meluoti daug dažniau nei, pavyzdžiui, versle. Verslininkai paprastai rūpinasi savo reputacija ilgalaikėje perspektyvoje. Sistemingas melas gali turėti įtakos įmonės vertei, o tai reiškia ir būsimą pelną ją pardavus. Be to, vadybininkų ar investuotojų karjera paprastai sutampa su jų darbo gyvenimu: verslo pasaulis yra mažas, ir net vienkartinė apgavystė gali užkirsti kelią būsimai karjerai.
Politikoje yra du ryškūs skirtumai. Pirma, pareigūnai ir deputatai neturi nuosavybės teisių į savo mandatus. Politiniai postai nėra parduodami: tai, ką jie sako eidami pareigas, dažnai neturi jokios įtakos jų būsimoms pajamoms kitoje srityje. Antra, skirtingai nuo verslo, politinė karjera demokratinėse šalyse paprastai yra trumpesnė dėl kadencijos apribojimų ar rinkimų konkurencijos. Niekada negali būti tikras, kad liksi politikoje ir po dešimties metų, todėl ilgalaikėje perspektyvoje viešosios reputacijos kaina mažėja.
Kitu požiūriu, tyrėjai siūlo pagalvoti apie politikų siekį prisitaikyti prie rinkėjų poreikių. Įprastai didžioji visuomenės dalis laikosi nuosaikių pozicijų: ne per dideli, bet ir ne per maži mokesčiai; žodžio laisvė, bet be galimybės įžeidinėti kitus; pasirengimas gintis, bet ne agresyviam karui ir pan. Todėl netgi turintys radikalesnį požiūrį į pasaulį politikai (arba susidūrę su objektyvia būtinybe vykdyti nepopuliarias reformas), yra priversti prisitaikyti prie šios „normalybės“. Politologai paprastai tai vadina „vidutinio rinkėjo“ problema. Čia galima padaryti išvadą, kad bet kuris, net ir pats principingiausias politikas, bus priverstas, jei ne meluoti, tai bent jau nutylėti dalį savo planų, kad apimtų kuo platesnę rinkėjų grupę.
Galiausiai įdomu, kokie politikai bus ypač linkę apgaudinėti. Čia reikia būti atsargiems su tais, kuriems balsavimas yra gyvybės ir mirties klausimas. Prisiminkime Donaldo Trumpo atvejį, kuris turėjo daug problemų su įstatymu. Po išrinkimo į JAV prezidento postą politikas (bent jau laikinai) apsaugojo save nuo persekiojimo. Politologai prognozuoja, kad būtent tokiais atvejais žmonės bus pasiruošę bet kokiam, net ir beprotiškam melui, kad gautų papildomų pritarimo taškų.
Tęsinys kitame puslapyje:
