200 km gylyje. Po Amerika vyksta nesuvokiami pokyčiai, kurių niekas negali paaiškinti ()
Giliai po Apalačų kalnais kažkas juda.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Giliai po Apalačų kalnais kažkas juda. Mokslininkai jau dešimtmečius stebi intriguojantį reiškinį – didžiulę karštų uolienų masę, keliaujančią per mūsų planetos gilumą. Ši geologinė paslaptis pagaliau turi potencialų paaiškinimą, nors lieka klausimų dėl proceso detalių.
Tarptautinės komandos tyrėjai pasiūlė naują teoriją apie šios anomalijos kilmę, visiškai pakeisdami mūsų supratimą apie jos istoriją. Naujausi tyrimai rodo, kad struktūra susiformavo daug vėliau nei manyta iš pradžių. Įdomu tai, kad dabartiniu judėjimo greičiu ši karšta masė bus po Niujorku maždaug po 15 milijonų metų. Nors mums tai gali atrodyti kaip ilgas laikas, geologiniu mastu tai – akimirksnis.
Proveržis anomalijų tyrimuose
Šiaurės Apalačų anomalija, trumpai NAA, buvo aptikta maždaug 200 kilometrų gylyje po Naujosios Anglijos paviršiumi, naudojant pažangius seisminio vaizdavimo metodus. Ankstesnės teorijos jos susidarymą siejo su Šiaurės Amerikos ir Afrikos atsiskyrimu prieš 180 milijonų metų. Šis naujausias tyrimas visiškai paneigia šį požiūrį.
|
Sautamptono universiteto geologai, pasitelkdami seisminius duomenis ir kompiuterinį modeliavimą, įrodė alternatyvią įvykių versiją. Jų išvados rodo, kad anomalija susiformavo maždaug prieš 80 milijonų metų, Grenlandijai atsiskiriant nuo Kanados. Šie netikėti radiniai susieja karštą masę su geologiniu dariniu Labradoro jūroje.
Kaip buvo tiriama ši paslaptinga struktūra?
Seisminė tomografija, kuri veikia panašiai kaip medicininis ultragarsas, tačiau naudoja seismines bangas giliesiems mūsų planetos sluoksniams vaizduoti, atliko svarbų vaidmenį atradime. Analizės atskleidė išskirtinai plonos, 60–110 kilometrų storio litosferos buvimą tiesiai virš NAA anomalijos, o tai suteikia svarbių įrodymų apie ankstesnį plutos plonėjimą šiame regione.
Tyrėjai taip pat naudojo tikslius geodinaminius modeliavimus ir tektoninių plokščių judėjimų rekonstrukcijas, kad atsektų tikėtiną anomalijos kelią per milijonus metų. Išskirtinis struktūros bruožas yra žymiai sumažėjęs P ir S tipo seisminių bangų greitis, kuris aiškiai rodo, kad Žemės mantijoje yra aukštos temperatūros medžiagos.
Karštos masės kelionė
NAA anomalija savo kelionę pradėjo maždaug už 1800 kilometrų nuo dabartinės savo vietos. Ji lėtai juda į pietvakarius per Šiaurės Amerikos litosferą maždaug 20 kilometrų per milijoną metų greičiu. Tokiu greičiu struktūros centras po 10–15 milijonų metų bus po Niujorko regionu.
Dabartiniai anomalijos parametrai – 350 kilometrų plotis ir gylis – puikiai atitinka panašius reiškinius apibūdinančių matematinių modelių prognozes. Tai dar labiau patvirtina naujos teorijos pagrįstumą, nors kai kuriuos aspektus dar reikia toliau tobulinti.
Poveikis regiono geologijai
Anomalija skleisdama šilumą vaidina pagrindinį vaidmenį palaikant Apalačų kalnų kilimą. Ji veikia panašiai kaip karšto oro balionas – kaitinant žemyno pagrindą, susilpnėja ir sumažėja tanki jo „šaknis“, todėl jis tampa lengvesnis ir plūdresnis. Tai paaiškina, kodėl šie senoviniai kalnai, kurie turėjo būti eroduoti seniai, vis dar rodo kilimo požymius.
Tai patvirtina seisminiai duomenys, rodantys būdingus neigiamus bangų greičio gradientus 60–110 kilometrų gylyje. Šie neįprasti bruožai rodo gana ploną žemyninę litosferą anomalijos regione.
Platesnės atradimo implikacijos
Naujoji koncepcija pagrįsta mantijos bangų teorija, kuri aprašo, kaip karštos uolienos kyla po žemynų irimo, tarsi lava lavos lempoje. Dėl šių konvekcinių nestabilumų dešimtys kilometrų uolienų fragmentų atsiskiria nuo litosferos pagrindo. Litosferai plonėjant, jos vietą užima karštesnė mantijos medžiaga, sukurdama terminių anomalijų zonas.
Įdomu tai, kad tyrėjai jau identifikavo potencialią „dvynę“ struktūrą po šiaurės-centrine Grenlandija, kuri greičiausiai susiformavo to paties geologinio proceso metu. Šis atradimas galėtų padėti paaiškinti retus ugnikalnių išsiveržimus, kurie į paviršių iškelia deimantus, ir netikėtus pakilimus sausumos teritorijose, esančiose toli nuo aktyvių plokščių ribų.
2025 m. liepos 30 d. žurnalo „Geology“ numeryje paskelbtas straipsnis atveria naują skyrių mūsų supratime apie Žemės vidaus dinamiką. Išvados rodo, kad senovės žemynų skilimo poveikis gali būti platesnis ir ilgalaikis nei manyta anksčiau – net ir tada, kai paviršius yra ramybės būsenoje, giluminiai geologiniai procesai vis dar vyksta. Nors teorija atrodo tikėtina, verta būti mokslinio atsargumo – galutiniam patvirtinimui gali prireikti tolesnių tyrimų ir naujų seisminių duomenų.
![[ŽT] „Jis lėtai drasko didžiulį žemyną. Gimsta naujas vandenynas.“ Neįtikėtina](/photo/202507/07/12/thumb_534244__vandenynas3.jpg)
