Mokslininkai siunčia rimtą pavojaus signalą: gėlas vanduo senka greičiau, nei manyta ()
Du dešimtmečius trukę palydoviniai stebėjimai atskleidė rimtą visuotinį pavojaus signalą: didžiuliai mūsų planetos žemynų regionai džiūsta beprecedenčiu tempu, skelbia „Scitechdaily“.
© Seaq68 (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/river-bach-long-exposure-2951997/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Beprecedentis gėlo vandens mažėjimas
Nauji duomenys, gauti išanalizavus daugiau nei du dešimtmečius trukusių palydovinių stebėjimų metu surinktą informaciją, atskleidžia, kad mūsų planetos žemynuose nuo 2022 m. beprecedentiškai mažėja gėlo vandens – dėl klimato kaitos, piktnaudžiavimo gruntiniu vandeniu ir didesnių sausrų. Arizonos valstijos universiteto darbuotojų atliktame tyrime akcentuojamas megadžiūvimas. Išskiriamos keturios milžiniškos džiūstančios zonos, besidriekiančios nuo Šiaurės Amerikos iki Eurazijos ir Šiaurės Afrikos, keliančios grėsmę milijardų žmonių gėlo vandens ištekliams, vandens saugai, žemės ūkiui, vandenynų lygiui ir pasauliniam stabilumui.
Tyrėjų komanda nurodė, kad džiūstančių sausumos teritorijų plotas kasmet padidėja maždaug 850 tūkst. kvadratinių kilometrų. Be to, dabar šios teritorijos džiūsta sparčiau, nei drėgnose teritorijose daugėja vandens, t. y. pakito seniai nusistovėję hidrologiniai mechanizmai.
Naujųjų tendencijų padariniai gėlo vandens ištekliams yra sukrečiantys. 75 proc. pasaulio gyventojų gyvena 101 šalyje, kurioje gėlo vandens atsargos mažėja pastaruosius 22 metus. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) teigimu, pasaulio gyventojų skaičius turėtų didėti ateinančius 50–60 metų, tačiau gėlo vandens atsargos dramatiškai mažėja.
Gruntinio vandens svarba
|
Tyrimo autoriai nustatė, kokio tipo gėlo vandens atsargos labiausiai senka, ir pirmą kartą istorijoje pastebėjo, kad net 68 proc. visų mažėjančių išteklių sudaro gruntinis vanduo, kurį žmonija aktyviai naudoja. Kadangi didžioji dalis išpumpuoto gruntinio vandens galiausiai atsiduria vandenynuose, gruntinis vanduo daro didesnę įtaką vandenynų vandens lygio kilimui nei tirpstantys ledynai.
„Šie radiniai, ko gero, yra didžiausią nerimą keliantis perspėjimas apie klimato kaitos poveikį vandens ištekliams“, – pareiškė pagrindinis studijos tyrėjas Jay Famiglietti, dėstantis Arizonos valstijos universiteto Tvarumo mokykloje. – Žemynai džiūsta, gėlo vandens prieinamumas mažėja, o vandenynų lygio kilimas spartėja. Jeigu toliau piktnaudžiausime gruntiniu vandeniu, gali kilti grėsmė milijardų žmonių visame pasaulyje vandens saugai. Tai akimirka, kai visi turime susiimti. Būtina nedelsiant griebtis priemonių pasaulinei vandens saugai užtikrinti.“
Vandens tendencijų stebėjimas iš kosmoso
Mokslininkai išanalizavo duomenis, surinktus daugiau nei du dešimtmečius JAV ir Vokietijai vykdant eksperimentus „Gravity Recovery and Climate Experiment“ (GRACE) ir „GRACE-Follow On“ (GRACE-FO). Jų metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip sausumos vandenų ištekliai pasikeitė nuo 2002 m. Sausumos vandenys apima visą Žemės paviršiaus ir augmenijos vandenį, dirvožemio drėgmę, ledą, sniegą bei gruntinį vandenį.
„Šokiruoja, kiek daug vandens, kuris neatsinaujins, netenkame, – pastebėjo vyriausiasis tyrimo autorius, Arizonos valstijos universiteto mokslininkas Hrishikeshas A. Chandanpurkaras. – Ledynai ir giliai po žeme esantis gruntinis vanduo yra savotiški senoviniai patikos fondai. Užuot naudoję šiuos vandens išteklius tik tais atvejais, kai iš tikrųjų reikia, mes su jais elgiamės taip, tarytum jie niekada niekur nedings. Taip pat nesistengiame papildyti gruntinio vandens atsargų lietingais metais ir artėjame prie neišvengiamo gėlo vandens stygiaus.“
Visuotinio džiūvimo lūžio taškas
Tyrimo metu buvo nustatytas ir lūžio taškas – maždaug 2014–2015 m., kai El Nino reiškinys buvo itin galingas. Ekstremalūs klimato pokyčiai ėmė dažnėti, o žmonės į juos reagavo didindami gruntinio vandens naudojimą. Be to, šiuo laikotarpiu sausumos vandens išteklių džiūvimo sparta viršijo ledynų ir ledo skydo tirpimo spartą.
Tyrimo metu buvo nustatytas ir anksčiau nedokumentuotas pokytis: iki 2014 m. daugiausia džiūstančių regionų buvo Pietų pusrutulyje, o po 2014 m. – daugiausia jų aptikta Šiaurės pusrutulyje. Atitinkamai pasikeitė ir drėgnųjų regionų vietos.
Viena pagrindinių žemynų džiūvimo priežasčių – vis ekstremalesnės sausros Šiaurės pusrutulio vidutinėje platumoje, pavyzdžiui, Europoje. Taip pat reikia paminėti, kad pastarąjį dešimtmetį Kanadoje ir Rusijoje sparčiau tirpsta sniegas, ledas ir amžinasis įšalas, o visame pasaulyje auga gruntinio vandens naudojimo mastai.
Keturi milžiniški džiūstantys regionai
Ankstesnio tyrimo metu mokslininkų komandos nariai nagrinėjo sausumos vandenų išteklius, analizuodami 2002–2016 m. surinktus palydovinius duomenis. Atlikę naująjį tyrimą, jie peržiūrėjo daugiau nei 20 metų rinktus duomenis ir pastebėjo ženklių pokyčių, kalbant apie žemynų džiūvimą.
Atsižvelgus į keletą regioninių džiūvimo mechanizmų ir anksčiau nustatytus lokalizuotus „karštuosius taškus“, buvo nustatyti keturi milžiniški džiūstantys regionai:
- pietvakarinė Šiaurės Amerikos dalis ir Centrinė Amerika – šioje teritorijoje yra didelį vaidmenį maisto pramonėje vaidinančių regionų, didelių dykumų miestų, tokių kaip Finiksas, Tusonas, Las Vegasas, bei reikšmingų metropolijų, pavyzdžiui, Los Andželo ir Meksiko;
- Aliaska ir Šiaurės Kanada – šiame regione tirpsta kalnų ledynai (Aliaskoje ir Britų Kolumbijoje), tirpsta sniegas ir amžinasis įšalas Kanados aukštesnėse vietovėse bei džiūsta dideli žemės ūkio regionai, tokie kaip Britų Kolumbija ir Saskačevanas;
- Šiaurės Rusija – šiame regione, aukštesnėse vietovėse, gausiai tirpsta sniegas ir amžinasis įšalas;
- Vidurinių Rytų ir Šiaurės Afrikos (MENA) regionas bei Eurazija – čia yra didelių dykumų miestų, tokių kaip Dubajus, Kasablanka, Kairas, Bagdadas ir Teherenas, maisto gamybos atžvilgiu svarbių regionų, kaip antai Ukraina, šiaurės vakarinė Indijos dalis ir rytinėje Kinijos dalyje esanti Didžioji Kinijos lyguma, džiūstančios Kaspijos ir Aralo jūros bei tokių tankiai gyvenamų miestų kaip Barselona, Paryžius, Berlynas, Daka ir Pekinas.
Netikėtos platumų tendencijos
Tiesą sakant, tyrimas atskleidė, kad nuo 2002 m. tik tropikuose vidutinis drėgnumas pagal platumą toliau didėjo, o to nebuvo numatyta IPCC (Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos) klimato modeliuose – sudėtingose kompiuterinėse programose, naudojamose ateities klimato scenarijams prognozuoti. Tęstiniai įrašai yra labai svarbūs siekiant suprasti ilgalaikius vandens ciklo pokyčius.
„Šis tyrimas tikrai parodo, kaip svarbu nuolat stebėti tokius kintančius rodiklius kaip vandens atsargos žemėje, – sakė H. A. Chandanpurkaras. – GRACE įrašai jau pakankamai išsamūs, kad galėtume aiškiai atskirti ilgalaikes tendencijas nuo klimato nepastovumo. Daugiau vietinių stebėjimų ir dalijimasis duomenimis padėtų dar tiksliau atskirti šiuos reiškinius ir leisti geriau valdyti vandens išteklius.“
Planeta pavojuje
Beprecedentis žemynų džiūvimo mastas kelia grėsmę žemės ūkiui ir maisto saugumui, biologinei įvairovei, gėlo vandens ištekliams bei pasauliniam stabilumui. Ši studija pabrėžia būtinybę tęsti plataus masto mokslinius tyrimus, kad politikos formuotojai ir bendruomenės būtų informuoti apie blogėjančią vandens padėtį ir galimybes įgyvendinti reikšmingų pokyčių.
„Šis tyrimas yra svarbus. Jis aiškiai rodo, kad mums skubiai reikia naujų politikos priemonių ir gruntinio vandens valdymo strategijų pasauliniu mastu, – teigė J. Famiglietti, kuris taip pat dirba laboratorijoje „Julie Ann Wrigley Global Futures Laboratory“ ir yra buvęs vyresnysis vandens mokslininkas NASA reaktyvinių variklių laboratorijoje. – Nors pastangos sušvelninti klimato kaitą susiduria su iššūkiais, mes galime išspręsti žemynų džiūvimo problemą, įgyvendindami naujas regionines ir tarptautines gruntinio vandens tvarumo politikos priemones. Tai, savo ruožtu, sulėtins vandenynų lygio kilimą ir padės išsaugoti gėlą vandenį ateities kartoms.“
