Gamtos stebuklas išnyko. Rusija sukėlė katastrofą – tai žudo žmones ()
Dingo gamtos stebuklas. Rusija sukėlė katastrofą.
© NASA Earth Observatory (Public Domain) | https://lt.wikipedia.org/wiki/Aralo_j%C5%ABra#/media/Vaizdas:Aral_Sea_August_2017.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aralo jūra tapo Sovietų Sąjungos sukeltos ekologinės katastrofos simboliu. Rusijos politika lėmė Aralo jūros išdžiūvimą ir vieną didžiausių XX amžiaus aplinkos tragedijų, įskaitant siaubingą taršą, kuri ir šiandien žudo žmones. Prisimename šią sunkią istoriją ir jos pasekmes.
Aralo jūra – kaip rusai sunaikino ketvirtą pagal dydį ežerą pasaulyje
Dar XX amžiaus viduryje Aralo jūra, esanti Kazachstano ir Uzbekistano pasienyje, buvo vienas didžiausių ir biologiškai įvairiausių vandens telkinių Žemėje. Dar septintajame dešimtmetyje tai buvo ketvirtas pagal dydį ežeras Žemėje. Jis buvo vadinamas „jūra be ribų“, nes jos paviršius užėmė plotą, prilygstantį pusei Lenkijos dydžio. Būtent čia klestėjo žvejyba, o vanduo aprūpindavo ištisus Vidurinės Azijos regionus. O rusai visa tai sunaikino.
Šiandien iš šio gamtos stebuklo, besiribojančio su Karakumų ir Kyzylkumo dykumomis, teliko išdžiūvusios dykvietės, rūdijančių laivų nuolaužos ir užnuodytos žemės. Aralo jūros išdžiūvimo pasekmes jaučia milijonai žmonių ir visa ekosistema.
Aralo jūra, didžiulis priešistorinio Tetijos vandenyno likutis, tiesiog išnyko. Inžinierių didinga vizija pasirodė esanti milžiniška kvailystė. Tai viena didžiausių XX amžiaus ekologinių katastrofų, kurios priežastis buvo Sovietų Sąjungos politika.
Kaip rusai „vogė“ vandenį iš Aralo jūros
|
Ketvirtajame dešimtmetyje sovietų valdžia nusprendė Vidurinę Aziją paversti „medvilnės imperija“. Jie planavo sukurti milžiniškus medvilnės laukus socialistinėse Kazachstano, Turkmėnistano ir Uzbekistano respublikose. Tam reikėjo vandens – ir didžiulių jo kiekių. Sovietų inžinieriai nukreipė dviejų didžiųjų upių – Amu Darjos ir Syr Darjos, kurios šimtmečius maitino Aralo jūrą, – kryptį.
Projektas buvo pradėtas dar gyvam esant Stalinui. Ir jis buvo vykdomas tipišku rusišku stiliumi. Rekordinius kanalus ir drėkinimo sistemas, skubotai statė tūkstančiai darbininkų, primityviai, be betono. Užuot pasiekęs ežerą, milijardai litrų vandens kasmet išsiliedavo į dykumą. Iki pusės vandens būdavo prarandama dar nepasiekus savo paskirties vietos. Nuo septintojo dešimtmečio Aralo jūros vandens lygis ėmė nuolat mažėti. Aštuntajame dešimtmetyje miesteliai, įsikūrę buvusiose ežero pakrantėse, kurie priklausė nuo žvejybos ir eršketų žvejybos, pradėjo mažėti. Dėl trąšų gyvybė Aralo jūroje nyko vis sparčiau.
Kaip prisimena „The New York Times“, sovietų valdžia žinojo apie artėjančią katastrofą, tačiau toliau didino vandens išėmimą iš upių, kurios jį maitina. Partija norėjo bet kokia kaina įgyvendinti savo planą sukurti „medvilnės imperiją“. Ežeras ir šalia jo gyvenantys žmonės buvo sąmoningai pasmerkti išnykimui.
Kadaise ežeras dengė beveik 70 000 km² plotą. Per kelis dešimtmečius ežero paviršius sumažėjo daugiau nei 90 %. Devintajame dešimtmetyje pradėta kalbėti apie „mirštančią jūrą“, o 2000 m. NASA palydovai parodė vaizdą, kuris vėliau tapo istorija – vietoj mėlyno ežero matėsi dykuma.
Išdžiūvusi Aralo jūra virto 60 000 km² dykuma, vadinama Aralkumu. Liko keturi baseinai: Tuščiabo ežeras, Šiaurės Aralo jūra, pietvakarinis baseinas ir pietrytinis baseinas, kuris periodiškai išnyksta, praneša „National Geographic“.
Aralo jūros išdžiūvimo pasekmės: užnuodytos žemės, nedarbas, ligos
Šio eksperimento pasekmės buvo dramatiškos:
- Žvejyba išnyko. Dar šeštajame dešimtmetyje Aralo jūra tiekė žuvį visai SSRS, o šiandien buvę uostai yra už dešimčių kilometrų nuo vandens. Tokie vaiduoklių miestai kaip Aralskas ir Moinakas tapo katastrofos simboliais.
- Aplinkos užterštumas. Buvusio ežero dugne buvo aptikta pesticidų ir toksinų iš medvilnės laukų. Vandeniui garuojant, nuodai vis dar dreifuoja su vėju, užteršdami orą ir dirvožemį šimtų kilometrų spinduliu.
- Sveikatos krizė. Regiono gyventojai pradėjo smarkiai sirgti vėžiu, kvėpavimo takų ligomis, širdies ir kraujagyslių ligomis, inkstų ligomis, neurologiniais ir reprodukciniais sutrikimais. Vaikams išsivystė vystymosi defektai.
- Klimato kaita. Išdžiūvus ežerui, pasikeitė visas mikroklimatas – žiemos tapo atšiauresnės, vasaros – sausesnės, o dulkių audros, nešančios teršalus, tapo kasdieniu reiškiniu.
Aralo jūra ir biologiniai ginklai: „Raupai, maras, juodligė“
Vienoje didžiausių salų (Atgimimo saloje) Aralo jūros klestėjimo laikais buvo sovietų karinis biologinių ginklų bandymų poligonas. Joje buvo atliekami raupų, maro, juodligės ir kitų ligų tyrimai.
Rusai užkasė šį arsenalą, bet ežerui išdžiūvus, sala susiliejo su žemynu. Ši teritorija buvo visiškai neapsaugota, o į aplinką pateko daug biologinių medžiagų.
Ar galima išgelbėti Aralo jūrą?
XXI amžiuje buvo bandoma išgelbėti tai, kas liko iš Aralo jūros. Kazachstanas pastatė Kokoralo užtvanką, kuri sulaikė likusį vandenį šiaurinėje ežero dalyje. Tačiau pietinė Aralo dalis, esanti Uzbekistane, praktiškai nustojo egzistuoti. Ten liko tik dykuma ir sovietinės svajonės apie „baltąjį auksą“, kaip buvo vadinama medvilnė, skeletas. Artimiausiu metu nėra planuojama atgaivinti pietinės ežero dalies, nes dykumos plotas yra per didelis. 2025 m. Kazachstano valdžia nusprendė atsodinti mišką išdžiūvusioje ežero dalyje.
Šiandien, kai diskutuojame apie sausras, visuotinį atšilimą ir klimato kaitą, Aralo jūra išlieka simboliu, kaip greitai gali būti sunaikintos ištisos ekosistemos ir kaip sunku jas atkurti. Ir lieka klausimas: ar pasaulis ko nors pasimokys iš šios katastrofos?
