„Prilygino raganavimui.“ Atgimsta tradicija, kurią rusai bandė sunaikinti ()
Kiekviena kaukė simbolizavo tam tikrą dvasią.
© Nacionalinio Amerikos indėnų muziejaus nuotr. (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jupikų (yup'ik) tauta, kurios protėviai į pietvakarių Aliaską atvyko maždaug prieš 800 metų, yra žinoma dėl savo sudėtingų ir dažnai fantastiškai atrodančių kaukių. Tačiau ši meninė tradicija buvo beveik išnaikinta XVIII a. pabaigoje, kai rusų misionieriai kaukes ir su jomis susijusias apeigas prilygino raganavimui.
Jupikų kaukės labai skiriasi dydžiu ir forma, savo 1967 m. knygoje „Eskimo Masks: Art and Ceremony“ rašo antropologė Dorothy Jean Ray. Kai kurios yra vos 15 cm dydžio, o kitos – iki 1,2 m ilgio. Šios kaukės tradiciškai buvo drožiamos iš pakrantėn išmestų eglių, o judesiui perteikti buvo pridedami natūralūs pluoštai – jūrinių ančių plunksnos, neapdirbtos odos ar banginių ūsai arba vėjyje plazdenantys žmogaus ar karibu elnių plaukai. Spalvos buvo suteikiamos natūraliais pigmentais – pavyzdžiui, baltais pirštų atspaudų taškeliais, sukurtais iš balto molio.
|
Pirmasis istorinis paminėjimas apie jupik kaukes buvo rusų keliautojo dienoraštyje, parašytame tarp 1764 ir 1766 metų, kuriame vyras aprašė kaip jupikai šoka nuogi, vien su kaukėmis.
Pasak D. J. Ray, kaukės buvo svarbi jupikų religinės praktikos dalis – ir nebuvo nė vienos kaukės, kuri būti tokia pati, kaip kita. Paprastai jupikų šamanas užsakydavo patyrusiam drožėjui pagaminti kaukę pagal sapną ar viziją. Jupikai dėvėdavo šias kaukes švenčių metu – pavyzdžiui, per banginių medžioklės ir karibu ceremonijas, susijusias su medžioklės praktika.
Kiekviena kaukė simbolizavo tam tikrą dvasią ir buvo dalis platesnės istorijos, kurią sukūrė šamanas, dalis. Šamanas buvo nežinomų pasaulio jėgų aiškintojas.
Labai iškraipytos, žmogaus veidą primenančios kaukės dažnai buvo naudojamos kitoms mitologinėms būtybėms vaizduoti. Pakelta burna simbolizavo vyriškas būtybes, o nuleista burna – moteriškas būtybes.
Pasak D. J. Ray, XVIII a. pabaigoje rusų kunigai ir misionieriai, siekdami atversti vietinius gyventojus į krikščionybę, sunaikino visas jupiko kaukes, kurias tik galėjo rasti. Kai kurios kaukės išliko, bet 1877 m. jas surinko amerikiečių gamtininkas Edwardas W. Nelsonas – ir išsiuntė į Šiaurės Amerikos ir Europos muziejus.
Neaišku ir tai, kiek senas yra jupikų kaukių gamybos paprotys – nes pasak jupikų kultūros puoselėtojų, po ceremonijos kaukės buvo išnešamos į tundrą arba sudeginamos. Tačiau archeologai Beringo jūros pakrantėje esančiame Quinhagako kaime esančioje priešistorinėje radimvietėje rado kaukių, datuojamų XVI amžiumi, pėdsakų.
Nors XVII ir XVIII a. misionieriai demonizavo jupikų kaukių gamybą, ši tradicija šiandien atgimsta – nes vietos bendruomenės nariai grįžta prie ikikolonijinių papročių, rašo „Live Science“.
