Mokslininkai apstulbinti. Ar Cereroje egzistavo nežemiška gyvybė? ()
Nauji NASA tyrimai rodo, kad Cerera – Žemei artimiausia nykštukė planeta – kažkada galėjo turėti senovinį energijos šaltinį, kuris galėjo paskatinti nežemiškų gyvybės formų evoliuciją paslėptame šio mažo pasaulio vandenyne.
© NASA (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Cerera yra didžiausias objektas Saulės sistemos pagrindiniame asteroidų žiede, kuris yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Šis mažytis pasaulis yra apie 950 kilometrų pločio – maždaug ketvirtadalis Mėnulio skersmens – o tai reiškia, kad jis nėra pakankamai didelis, kad būtų laikomas planeta. Tačiau jis yra pakankamai didelis, kad būtų laikomas „nykštukine planeta“ – kaip Plutonas, kuris 2006 m. neteko „pilnos“ planetos statuso.
Mūsų kosminėje kaimynystėje yra penkios oficialios nykštukės planetos – kitos laukia, kol jas tinkamai pripažins Tarptautinė astronomijos sąjunga, o ateinančiais dešimtmečiais tikimasi atrasti tokių dar daug daugiau. Tačiau Cerera yra vienintelė, esanti vidinėje Saulės sistemos dalyje. Kitos nykštukės planetos, tarp kurių yra Haumėja, Makemakė ir Eridė, yra toli už Neptūno orbitos.
Pastaraisiais metais mokslininkai daug sužinojo apie Cererą dėl NASA zondo „Dawn“, kuris lankėsi prie šio objekto 2014–2018 m. Vienas įdomiausių „Dawn“ misijos atradimų yra tai, kad šis milžiniškas kosminis akmuo greičiausiai yra vandens pasaulis: vandens ir druskų mineralų pėdsakai ant nykštukės planetos ledinio paviršiaus rodo, kad po juo, kelių kilometrų gylyje, yra didžiulis sūraus skysčio rezervuaras. Kiti tyrimai rodo, kad šiame požeminiame vandenyne taip pat gali būti organinės anglies, kuri yra pagrindinė visos gyvybės Žemėje sudedamoji dalis.
|
Tačiau iki šiol mokslininkai manė, kad Cereroje gyvybė greičiausiai neatsirado, nes nykštukė planeta neturi energijos šaltinio, galinčio paskatinti gyvybės atsiradimą. Tačiau naujame tyrime, paskelbtame rugpjūčio 20 d. žurnale „Science Advances“, mokslininkai atskleidė, kad tai ne visada buvo tiesa.
Tyrimų komanda, remdamasi „Dawn“ misijos surinktais duomenimis, sukūrė kompiuterinius modelius, kad imituotų, kaip mažosios planetos branduolys keitėsi laikui bėgant.
Tai atskleidė, kad jos vidus tikriausiai išskirdavo didelius energijos kiekius šilumos pavidalu – o tai suteikia vilties, kad Cereros vandenyne galėjo atsirasti mažyčiai nežemiški mikroorganizmai.
Tai taip pat galėtų turėti „didelių pasekmių“ galimybėms rasti gyvybę kitose Saulės sistemos dalyse, NASA pareiškime teigia tyrimo pagrindinis autorius, planetų mokslininkas iš Arizonos universiteto ir buvęs NASA Reaktyvinės varomosios laboratorijos stažuotojas Samuelis Courvilleas.
Mokslininkai mano, kad Cereros branduolys kadaise spinduliavo didelius šilumos kiekius dėl laipsniško radioaktyviųjų izotopų skilimo. Komanda mano, kad šis šilumos spinduliavimas truko nuo 0,5 iki 2 milijardų metų po to, kai susiformavo šis milžiniškas akmuo, o tai įvyko greičiausiai netrukus po likusios Saulės sistemos susiformavimo, maždaug prieš 4,6 milijardus metų.
Mokslininkai rašo, kad karščiausiu momentu branduolio temperatūra greičiausiai siekė apie 280 laipsnių Celsijaus.
Tai ne pirmas kartas, kai mokslininkai iškelia hipotezę, kad Cerera turėjo radioaktyvų branduolį. Tačiau tai yra geriausias iki šiol įrodymas, kad jis generavo pakankamai šilumos, kad galėtų palaikyti gyvybę.
Be to, kad spinduliuotė įkaitino nykštukės planetos požeminį vandenyną iki gyvybei tinkamos temperatūros, tai taip pat galėjo sukelti karšto, mineralais turtingo vandens sroves, išsiveržiančias pro vandenyno dugną – panašiai kaip hidroterminės angos Žemėje, kurios palaiko įvairias mikrobų bendruomenes mūsų vandenynų tamsiuose gelmėse.
„Žemėje, kai karštas vanduo iš gilaus požemio susimaišo su vandenynu, dažnai susidaro mikroorganizmams palankios sąlygos – cheminės energijos šventė“, – sako S. Courville’as.
Astrobiologai iškėlė hipotezę, kad panašios sistemos gali palaikyti nežemišką gyvybę kitose Saulės sistemos vandens pasauliuose, įskaitant Saturno mėnulius Enceladą ir Titaną, taip pat Jupiterio mėnulius Europą ir Ganimedą.
Tačiau kadangi Cereros radioaktyvusis branduolys išnyko maždaug prieš 2,5 milijardus metų, bet kokie nežemiški mikroorganizmai greičiausiai būtų išmirę dėl šalčio – o tai reiškia, kad praktiškai nėra jokios tikimybės, kad šioje nykštukinėje planetoje šiandien egzistuoja, teigia mokslininkai.
Parengta pagal „Live Science“.
