„Atrastas paslaptingas tunelis.“ Pasaulis ūžia (Foto, Video) ()
Vadinamas „žvaigždžių grįžtamuoju ryšiu“.
© Stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=8EqX0Xls_9w&t=30s
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Erdvė gali atrodyti kaip beformė tuštuma, tačiau nauji tyrimai parodė, kad tai toli gražu netiesa.
Mokslininkai atrado „tarpžvaigždinius tunelius“, jungiančius mūsų Saulės sistemą su tolimomis žvaigždėmis.
Naujame tyrime Maxo Plancko instituto mokslininkai surinko tūkstančius dangaus matavimų duomenų, naudodami 2019 m. paleistą rentgeno spindulių teleskopą „eROSITA“.
Atskleista, kad Saulė yra mažo tankio, maždaug 300 šviesmečių skersmens burbulo, iš kurio išnyra didžiuliai tarpžvaigždiniai tuneliai, viduryje.
Vienas kanalas driekiasi Kentauro žvaigždyno link, prasiskverbdamas pro aplinkinius vėsius kosmoso regionus. Kitas tunelis jungia mūsų Saulės sistemą su Didžiojo Šuns žvaigždynu.
Tyrėjai mano, kad šie du kanalai gali būti didesnės išsišakojančios sistemos, einančios tarp skirtingų žvaigždžių formavimosi regionų, dalis.
Mokslininkai jau seniai žinojo, kad mūsų Saulės sistema yra keistoje karštos, mažiau tankios erdvės kišenėje, vadinamoje „Vietiniu karštuoju burbulu“.
|
Manoma, kad šis regionas yra „supernovų kapinės“, išraižytos mirštančių žvaigždžių sprogimų prieš 10–20 milijonų metų. Kai itin masyvios žvaigždės sudegina visą savo kurą, jos kolapsuoja ir dėl didelės gravitacijos sprogsta kaip supernovos. Šie sprogimai sukuria karštos plazmos bangą, kuri kartu su savimi stumia dujas ir dulkes, palikdama karštą, mažo tankio ertmę.
Iš pradžių šis regionas buvo pasirinktas siekiant paaiškinti „minkštųjų rentgeno spindulių“ – labai mažą energijos kiekį pernešančių fotonų – matavimus. Kadangi šie „minkštieji rentgeno spinduliai“ negali keliauti labai toli per kosmosą nebūdami absorbuoti, tai, kad mes galime juos aptikti, rodo, jog gali egzistuoti rentgeno spindulius skleidžianti plazma, kuri nustūmė viską kita.
Atlikdami matavimus „eROSITA“, esančio 1,5 milijono kilometrų atstumu nuo Žemės, mokslininkai sugebėjo išmatuoti šiuos labai silpnus spinduliuotės pėdsakus be Žemės atmosferos trikdžių.
Šie duomenys buvo sujungti su matavimais, gautais iš vokiško ROSAT rentgeno teleskopo, paleisto 1990 m., siekiant sukurti švariausią kada nors sukurtą Visatos rentgeno žemėlapį.
Mokslininkai aptiko burbulo sritį, kuri yra daug šiltesnė už aplinkinę erdvę. Tyrėjai teigia, kad tai yra tarpžvaigždinis karštosios erdvės tunelis, vedantis į Kentauro žvaigždyną. Tačiau šie labai jautrūs matavimai taip pat atskleidė kai ką keisto.
Padalinę Paukščių Taką į 2000 skirtingų regionų, tyrėjai suprato, kad Galaktikos šiaurė yra žymiai vėsesnė nei Galaktikos pietūs.
Tai reiškia, kad „Vietinis karštasis burbulas“ (LHB) driekiasi tolyn nuo Galaktikos disko, judėdamas mažiausio pasipriešinimo kryptimi.
Bendraautoris dr. Michaelas Freybergas iš Maxo Plancko instituto sako: „Tai nestebina, kaip jau nustatė ROSAT tyrimas. Ko mes nežinojome, tai tarpžvaigždinio tunelio, vedančio į Kentaurą, egzistavimas, kuris išpjauna ruožą vėsesnėje tarpžvaigždinėje terpėje.“
Tai papildo tikslesnius anksčiau žinomo tarpžvaigždinio tunelio, vedančio į Didįjį Šunį, matavimus.
Manoma, kad šis tunelis driekiasi tarp „Vietinio karštojo burbulo“ ir Gumo ūko, esančio už 1500 šviesmečių nuo Žemės.
Savo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Astronomy & Astrophysics“, tyrėjai teigia, jog tai „primena apie plačiai paplitusio tunelių tinklo, jungiančio karštosios tarpžvaigždinės terpės fazės užpildytus regionus, galimybę“.
Šį tarpžvaigždinį tinklą palaiko sprogstamasis žvaigždžių gimimas ir žūtis, dėl kurių susidaro galingi saulės vėjai.
Ankstesni tyrimai parodė, kad supernovos smūginė banga, sukūrusi „Vietinį karštąjį burbulą“, surinko dujas ir šiukšles savo pakraštyje, sudarydama sąlygas formuotis naujoms žvaigždėms.
Tada šios naujos žvaigždės sukuria karštų dujų ir spinduliuotės čiurkšles, kurios stumiamos į išorę, kol pasiekia kitus žvaigždžių formavimosi burbulus.
Manoma, kad šis procesas, vadinamas „žvaigždžių grįžtamuoju ryšiu“, vyksta per visą Paukščių Taką, formuodamas Galaktikos struktūrą jai judant. Šis tyrimas taip pat pateikia intriguojančią užuominą apie mūsų pačių Saulės sistemos ištakas. Tyrėjai teigia, kad mūsų Saulė nesusiformavo „Vietiniame karštajame burbule“, o į jį pateko gana atsitiktinai.
Bendraautorė dr. Gabriele Ponti sako: „Kitas įdomus faktas yra tai, kad Saulė turėjo patekti į LHB prieš kelis milijonus metų – trumpą laiką, palyginti su Saulės amžiumi [4,6 milijardo metų].
„Tai grynas sutapimas, kad Saulė, atrodo, užima gana centrinę vietą LHB, nes mes nuolat judame Paukščių Taku.“
Autoriai: Vigmantas Balevičius
