„Jis šviečia, deda kiaušinius ir šaudo nuodus – padaras, kuriam 187 000 000 metų“ ()
Gyva iškasena.
© MerchArts (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/illustrations/dinosaur-t-rex-tyrannosaurus-rex-1170538/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jis švyti, deda kiaušinius ir šaudo nuodus – padaras, kuriam 187 milijonai metų.
Atrodo, kad ančiasnapis nepaklūsta įprastai logikai: žinduolis su anties snapu, bebro uodega, plėvėtomis pėdomis ir gebėjimu dėti kiaušinius. XIX amžiuje pirmieji iš Australijos atsiųsti egzemplioriai sukėlė nepasitikėjimą tarp Europos mokslininkų. Egzempliorius buvo laikomas pokštu arba nekompetentinga klastote. Tačiau abejonėms išsisklaidžius, prasidėjo nauja mokslinio nuostabos era.
Šiandien žinome: ančiasnapis yra ne tik keistas gyvūnas, bet ir unikalus biologinis artefaktas. Jo anatomija, elgesys ir evoliucija vis dar glumina tyrėjus.
Linkėjimai iš dinozaurų eros
Ančiasnapio ištakos siekia mezozojaus erą – laikus, kai Žemėje nebuvo žydinčių augalų ir sausumoje gyveno dinozaurai. Mokslininkai apskaičiavo, kad kiaušinėlius dedančių žinduolių šaka, kuriai jis priklauso, nuo likusio žinduolių medžio atsiskyrė maždaug prieš 187 milijonus metų.
|
Tai reiškia, kad ančiasnapis yra gyva iškasena. Ji beveik nepasikeitė nuo tada, kai jos protėviai apsigyveno dabartinės Australijos teritorijoje. Jo atsparumas laikui įrodo, kad biologinis ekscentriškumas nėra kliūtis išlikimui.
Snapas, kuris nėra snapas
Nors ančiasnapis atrodo kaip ūdros ir anties hibridas, iš tikrųjų jis yra visai kas kita. Jos „snapas“ yra padengtas minkšta oda ir skirtas ne ėsti maistui, o orientacijai. Tai labai jautrus organas su dešimtimis tūkstančių elektrosensorių, galinčių aptikti net silpniausius judančių organizmų elektrinius impulsus.
Tokia elektrorecepcija tarp žinduolių yra retas reiškinys. Be ančiasnapio panašų gebėjimą turi tik kai kurios upių delfinų rūšys. Dėl šio gebėjimo ančiasnapis gali medžioti net ir drumstame vandenyje, užmerktomis akimis ir priglaustomis ausimis.
Šviečia tamsoje – kodėl?
Vienas iš neįtikėtinų ančiasnapio savybių yra gebėjimas švytėti. Veikiamas ultravioletinių spindulių, jo storas, vandeniui atsparus kailis švyti melsvai žaliu atspalviu. Mokslininkai dar nesutaria, kodėl ančiasnapiui reikalinga tokia savybė. Galbūt tai padeda bendraujant su giminaičiais arba tarnauja kaip savotiška maskuotė nuo plėšrūnų.
Keista, kad pats ančiasnapis geba suvokti ultravioletinę šviesą – retenybė žinduoliams.
Nuodingi ginklai ant užpakalinių letenų
Ančiasnapio patinai yra ginkluoti: ant užpakalinių kojų jie turi aštrius spyglius, sujungtus su nuodų liaukomis. Poravimosi sezono metu, nuo vasaros pradžios iki rudens, patinai aršiai kovoja dėl teritorijos ir prieigos prie patelių. Spygliai suleidžia nuodus, kurie sukelia nepakeliamą skausmą, patinimą ir kartais hiperalgeziją – padidėjusį jautrumą skausmui, kuris trunka kelias savaites.
„Ančiasnapio nuoduose yra unikalių baltymų, įskaitant modifikuotus imuninius peptidus. Dėl to jie ypač įdomūs medicininiams tyrimams“, – sako biochemikas Michaelas Clarke'as iš Adelaidės universiteto.
Pieno liaukos be spenelių
Ančiasnapiai kartu su echidna priklauso nedideliam kiaušinius dedančių žinduolių būriui, Patelė padeda nuo vieno iki trijų kiaušinėlių ir peri juos giliame urve, priglausdama prie kūno. Po dešimties dienų pasirodo akli ir nuogi jaunikliai, kurie su motina išbūna apie keturis mėnesius.
Tačiau ir čia yra paradoksas. Ančiasnapiai neturi spenelių – pienas išsiskiria per odos poras, iš kur jis teka žemyn kailiu, o jaunikliai jį nulaižo nuo paviršiaus
Ėda, kad sušiltų
Ančiasnapio kūno temperatūra yra tik 32 °C – žemesnė nei daugumos žinduolių. Tai rodo jo seną kilmę. Kad palaikytų reikiamą medžiagų apykaitą, jis ieško maisto iki 12 valandų per dieną.
Kadangi nekramto po vandeniu, ančiasnapiai savo grobį (kirminus, lervas, vėžiagyvius) deda į skruostų maišelius ir juos kramto krante. Aktyvaus plaukimo metu jo medžiagų apykaita pagreitėja tris kartus – kitaip jis tiesiog sušaltų.
Jaunikliai – be dantų
Ančiasnapių jaunikliai turi primityvius dantis. Tačiau netrukus jie iškrenta, o vietoj jų susidaro raginės plokštelės, primenančios švitrinį popierių. Su jų pagalba suaugę individai sutrina maistą. Beje, ančiasnapių kiaušiniai yra mažyčiai – perpus mažesni už putpelių kiaušiniu, o naujagimiai tokie maži ir pažeidžiami, kad pirmąsias savaites yra visiškai priklausomi nuo motinos.
Vis dar gyvas – ir tai stebuklas
Nepaisant savo unikalumo, ančiasnapis nėra nykstanti rūšis. Ji yra saugoma įstatymų ir veisiama mokslo įstaigose. Tačiau jos buveinė yra jautri klimato kaitai ir žmogaus įsikišimui. Vandens telkinių nykimas ir tarša gali padaryti nepataisomą žalą populiacijai.
„Ančiasnapis nėra anomalija, o įrodymas, kad neįprasti dalykai gali būti neįtikėtinai atsparūs“, – pabrėžė zoologė Lauren Carter iš Sidnėjaus universiteto.
Ančiasnapis įrodo, kad evoliucija nebūtinai turi būti racionali. Ji tiesiog veikia – kartais su netikėtais rezultatais. Ir šis rezultatas, kaip bebūtų keista, gali išgyventi, pergyventi kataklizmus ir tapti gyvu biologinio stebuklo simboliu.
.png)
