Archeologai šokiruoti. „Tai buvo ne mūšis, o tikras kankinimų paradas“ ()
Archeologai nustatė, kad prieš daugiau nei 6000 metų šiaurės rytų Prancūzijoje vykusios pergalės šventės metu grupė laimėtojų nupjovė nugalėtų priešų kaires rankas ir jas palaidojo duobėse.
© Prancūzijos nacionalinės prevencinės archeologijos tyrimų instituto nuotr. (Asmeninis albumas)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šis atradimas leidžia pažvelgti į laikotarpį, kai regione vyko karai, o įsibrovėliai iš dabartinio Paryžiaus apylinkių veržėsi į šiaurės rytų Prancūziją.
„Apatinės galūnės buvo [sulaužytos], kad aukos negalėtų pabėgti, visame kūne matyti smūginės traumos, o dar daugiau – kai kuriuose skeletuose yra žymių – skylių – kurios gali rodyti, kad kūnai po kankinimų ir nužudymo buvo išstatyti viešam eksponavimui“, – teigia tyrimo bendraautorė, osteoarcheologė iš Valladolido universiteto Ispanijoje Teresa Fernández-Crespo.
Žurnale „Science Advances“ paskelbtame straipsnyje mokslininkai analizavo 82 žmonių, palaidotų duobėse šiaurės rytų Prancūzijoje tarp 4300 ir 4150 m. pr. m. e., palaikus. Kai kurie kūnai buvo sudarkyti, jų kairės rankos ir rankos buvo nukirstos. Kūnai, kurie nebuvo sudarkyti, buvo palaidoti kitose duobėse.
|
Norėdami išsiaiškinti, ar laidojimo būdas atspindėjo žmonių kilmę, mokslininkai ištyrė dantų ir kaulų cheminę sudėtį – kuri suteikė užuominų apie tai, kur žmonės užaugo ir kokį maistą vartojo. Nukankinti žmonės buvo ne vietinės kilmės – o galbūt iš dabartinių Paryžiaus apylinkių. Cheminė sudėtis taip pat rodė, kad ši žmonių grupė vartojo maistą, kilusį iš skirtingų vietovių – o tai leidžia manyti, kad jie daug keliavo, rašo mokslininkai.
Tačiau cheminė analizė parodė, kad tie, kurie nebuvo sudarkyti, buvo vietiniai gyventojai. Tai galėtų reikšti, kad jie žuvo gindami savo teritoriją, spėja mokslininkai.
Tyrėjai teigia, kad kai kurie įsibrovėliai greičiausiai buvo paimti į nelaisvę, o jų kairės rankos buvo nupjautos kaip trofėjus – tai vienas iš seniausių gerai dokumentuotų karo pergalės šventimo pavyzdžių priešistorinėje Europoje.
„Manome, kad su jais buvo žiauriai elgiamasi per triumfo ritualus ar pergalės šventes, kurios vyko po vienos ar kelių mūšių“, – sako T. Fernández-Crespo. Kadangi laidojimo duobės buvo įrengtos gyvenvietės viduryje, tai „aiškiai rodo, kad šis veiksmas buvo viešas smurto spektaklis, skirtas visos bendruomenės akivaizdoje pažeminti į nelaisvę paimtus priešus“.
Konfliktų laikotarpis
Yra ir kitų įrodymų, kad apie 4500–4000 m. pr. m. e. šiame regione vyko plačiai išplitę konfliktai.
Leibnico archeologijos centro Vokietijoje archeologijos profesorius Detlefas Gronenbornas, kuris nebuvo tyrimo komandos narys, sako, kad „minėtas laikotarpis yra laikas, kai visoje
Europoje vyko dideli neramumai, ir jis susijęs su dideliu klimato nestabilumu, visą žemyną apėmusiu krizės laikotarpiu, kuris [pasiekė kulminaciją] apie 4100 m. pr. m. e. Mokslininkas teigia, kad gyvenviečių apgyvendinimo pertraukos rodo „staigų didelį mobilumą dėl bendro karų padažnėjimo“.
„Visą laikotarpį taip pat charakterizuoja bendras gyventojų judėjimas iš pietų Prancūzijos, kuris galėjo sukelti neramumus ir karų padažnėjimą po šių migracijų“.
Edinburgo universiteto osteoarcheologė Linda Fibiger, kuri taip pat nebuvo šio tyrimo komandos narė, sako, kad „tai įdomus, gerai atliktas ir kruopščiai interpretuotas atradimas, suteikiantis svarbių įžvalgų apie įvairias smurto formas neolito laikais“.
Cheminė analizė „leido pasiekti tokį svarbų rezultatą kaip atskirti belaisvius ir užpuolikus priešistoriniame tarpasmeninio smurto kontekste, siekiančiame net neolitą“, – teigia Edinburgo universiteto osteoarcheologas Miguelis Ángelas Moreno-Ibáñezas, kuris nebuvo tyrimo komandos narys.
Tai buvo karo laikotarpis, kai šio regiono gyventojai gyveno įtvirtintose gyvenvietėse, o skeletai dažnai rodo smurto pėdsakus. Keramikos dirbiniai iš Paryžiaus apylinkių randami didesniais kiekiais, todėl archeologai mano, kad dabartinio Paryžiaus apylinkių gyventojai įsiveržė į dabartinę šiaurės rytų Prancūziją.
Neolito laikotarpio mūšiuose sužalojimai dažniausiai būdavo padaromi galvai, o rečiau – kitoms kūno dalims, sako T. Fernández-Crespo – tačiau šios duobės Prancūzijoje rodo „beprecedentį smurto intensyvumą, kurį galima suprasti tik kankinimo, žalojimo ir aukos nežmoniškumo kontekste“.
Tyrėjai studijoje pažymėjo, kad šie žiaurūs išpuoliai galėjo būti keršto aktai, rašo „Live Science“.
