10 dienų staiga išnyko iš kalendoriaus. Taip nusprendė Seimas. Kas vyksta? ()
1582 m. spalį kelių Europos šalių gyventojai patyrė išties nepaprastą reiškinį: po ketvirtadienio, spalio 4 d., sekė penktadienis, spalio 15 d., ir 10 dienų tarp šių datų buvo „ištrintos“ iš istorijos.
© PickPic (atvira licencija) | https://www.pickpik.com/calendar-year-calendar-office-dates-planning-plan-133774
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Priežastis? Ilgai laukta kalendoriaus reforma, kurią įsakė vykdyti tuometinis popiežius Grigalius XIII. Ji buvo skirta ištaisyti šimtmečių senumo laiko skaičiavimo klaidas. Tačiau, priešingai nei atrodo, tai nebuvo vienodas ir neatidėliotinas procesas; iš tikrųjų kai kuriose pasaulio dalyse jis nebuvo baigtas iki pat XX amžiaus.
Julijaus kalendorius, kurį Julijaus Cezario prašymu sukūrė graikų astronomas Sosigenas ir pristatė I amžiuje prieš Kristų, šimtmečius reguliavo Vakarų civilizaciją. Tačiau jo struktūra buvo pagrįsta prielaida, kad metai trunka lygiai 365,25 dienos, todėl kas 4 metus buvo pridedama keliamoji diena, kad būtų ištaisytas „perteklius“.
Tačiau problema buvo ta, kad atogrąžiniai metai (kitaip tropiniai metai) (laikas, per kurį Žemė apskrieja Saulę) yra šiek tiek trumpesni – maždaug 365,2422 dienos. Nors vos kelių minučių skirtumas per metus atrodo nereikšmingas, laikui bėgant jis pradėjo kauptis, todėl kalendorius palaipsniui „nusireguliavo“. Praktiškai tai reiškė, kad Julijaus kalendorius kas 130 metų vėlavo maždaug viena diena.
|
Bėgant amžiams, maža paklaida išaugo į rimtą neatitikimą, ir datos nebeatitiko metų laikų taip, kaip iš pradžių manyta – tai buvo nepatogumas, kuris kėlė rūpesčių ne tik astronomams, bet ir (ir iš tiesų, pirmiausia) tiems, kurie atsakingi už liturginių metų tvarką. Viduramžiais buvo bandoma taisyti kalendorių, tačiau nesėkmingai, nors klausimas darėsi vis aktualesnis.
Bažnyčia nusprendė veikti tik XVI amžiaus viduryje. Tuo metu Tridento susirinkime susirinkęs ekumeninis susirinkimas paragino koreguoti kalendorių. Po dar maždaug keliolikos metų popiežius Grigalius XIII pakvietė bendradarbiauti mokslininkus, įskaitant gydytoją ir astronomą Luigi Giglia bei matematiką ir astronomą (beje, ir jėzuitą) Christophorus Clavius.
Šio darbo rezultatas buvo popiežiaus bulė Inter gravissimas (Tarp svarbiausiųjų), parašyta 1582 m. vasario 24 d., kurioje skelbiama apie naujos, reformuotos datų sistemos įvedimą.
Kalendoriaus (kuris netrukus buvo pavadintas Grigaliaus kalendoriumi tuometinio popiežiaus vardu) reorganizavimas numatė du pagrindinius pokyčius: pirma, buvo panaikintas per šimtmečius susikaupęs vėlavimas, kad pavasario lygiadienis vėl būtų apie kovo 21 d. („ištrinant“ minėtas dešimt dienų); antra, buvo įvestos naujos keliamųjų metų taisyklės, kad datos „nesutaptų“ su Žemės judėjimu (šimtaisiais metais vasaris negauna papildomos dienos – nebent metai dalijasi iš 400, pvz. 1700-ieji nebuvo keliamieji).
Vis dėlto, nors dauguma klausimų buvo pagrįsti tiksliais skaičiavimais, kalendoriaus modernizavimas nebuvo vien sausas techninis pakeitimas – priešingai, jis atrodė kaip pokytis, paveikusis visą pasaulio tvarką. Atėjo laikas įtikinti tautas gyventi pagal naująją laiko skaičiavimo sistemą – užduotis, tokia pat bauginanti, kaip ir jos išradimas.
Tęsinys kitame puslapyje:
„Naujosios tvarkos“ priėmimas Europoje atspindėjo to meto susiskaldymą ir priešiškumą – kai kurios šalys beveik iš karto pakluso Romos įsakymams, kitoms tam prireikė kelių dešimtmečių (o kraštutiniais atvejais – kelių šimtmečių).
Taigi katalikiškos monarchijos, įskaitant Ispaniją, Portugaliją ir daugumą Italijos valstybių, nedelsdamos pradėjo įgyvendinti pakeitimus. Netrukus prie jų prisijungė ir Lenkijos-Lietuvos valstybė (Abiejų Tautų Respubika, ATR) (tuo metu valdoma Stepono Batoro), nes Seimas, pradėjęs posėdį 1582 m. spalio 4 d., susitarė, kad kita diena bus 15-oji, o ne 5-oji.
Protestantiškose valstybėse iš pradžių vyravo atsargumas, kurį skatino nepasitikėjimas „romėnų išradimu“. Laikas tapo reliatyvia sąvoka, o datų skirtumai apsunkino tolesnius gyvenimo aspektus. Šį plyšį pamažu lopė pragmatizmas.
Prūsijos kunigaikštystė (kaip Lenkijos Karalystės feodalė) priėmė „naująjį stilių“ jau 1612 m., o vėlesnės Vokietijos valstybės (ir kai kurios Skandinavijos šalys) apie 1700 m. padarė „šuolį“ 11 dienų. Didžioji Britanija delsė dar ilgiau, iki XVIII a. vidurio. Tik 1751 m. įstatymas įpareigojo „pašalinti“ dienas kitais metais. Taip pat buvo ir tam tikrų ypatumų – Švedija bandė eiti „vidurio keliu“ (Švedijos kalendorius galiojęs 1700-1712 m.), reformą ištempdama per daugelį metų – dėl to ji gavo keisčiausią datą šiuolaikiniais laikais, būtent... 1712 m. vasario 30 d., po kurios atsisakė eksperimento ir vienu šuoliu „peršoko“ į likusią Europą.
Stipriausias pasipriešinimas kilo iš Rytų – stačiatikybė kalendorių laikė savo tapatybės dalimi, o administraciniai pokyčiai pradėti diegti tik XX amžiuje – Rusija paskelbė „šuolį“ iš sausio 31 d. į vasario 14 d. 1918 m., Rumunija tai padarė 1919 m., o Graikija datas keturiolika dienų perkėlė tik 1923 m. Kai kurios bažnyčios priėmė reformuotą Julijaus kalendorių, kuris sutapo su Grigaliaus kalendoriumi, tačiau daugelis vis dar naudoja senąją versiją.
Taip dangaus ir knygų skaičiavimas buvo uždarytas, tačiau liko pamokanti atminties spraga – kurį laiką Europa gyveno skirtingomis datomis, kol žmonija galiausiai pritaikė laiko matą prie Visatos matų.
