Taškas, kuriame planetos pluta griūva. „Tarsi traukinys nuo bėgių“ ()
Tyrėjai įvardijo zoną šiaurės vakarų Ramiajame vandenyne, kurioje griūva Žemės pluta – procesas, kuris, kaip manoma, suteikia retą galimybę pamatyti, kaip miršta Žemės tektoninės plokštės ir formuojasi naujos geologinės ribos.
© M.Bitton, CC BY-SA 3.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Tectonic_plates_%282022%29.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai užfiksavo retą geologinį reiškinį: subdukcijos zoną – tašką, kuriame viena tektoninė plokštė grimzta po kita ir aktyviai skyla. Šis atradimas suteikia naujų įžvalgų apie dinaminius procesus, kurie formuoja Žemės plutą, ir kelia svarbių klausimų apie ilgalaikę žemės drebėjimų riziką Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose,.
Subdukcijos zonos yra vienos galingiausių geologinių sistemų planetoje. Jos judina žemynus visame pasaulyje, sukeldamos katastrofiškus žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus, o planetos pluta nyra į mantiją.
Tačiau šios milžiniškos sistemos nėra amžinos. Jei subdukcijos zonų niekada nebūtų buvę, Žemės žemynai greičiausiai nuolat susidurtų ir susijungtų, naikindami vandenynus ir ištrindami planetos geologinę istoriją.
Dešimtmečius mokslininkai kėlė sau klausimą: kas lemia šių milžiniškų sistemų išnykimą? Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus, Luizianos valstijos universiteto geologo Brandono Shucko, subdukcijos zonos sukūrimas reikalauja daug pastangų, tačiau kai ji jau pradėta, tai tarsi traukinys, leidžiantis žemyn, ir jo sustabdyti neįmanoma. Tyrėjai padarė išvadą, kad subdukcijos zonai sustabdyti reikėtų kažko neįtikėtinai radikalaus – iš esmės „traukinio avarijos“.
|
Netoli Vankuverio salos, Kaskadijos regione, kur Juan de Fuca ir Explorer plokštės lėtai grimzta po Šiaurės Amerikos plokšte, mokslininkai dabar mano radę atsakymą. Savo tyrime mokslininkai sujungė atspindėtų bangų seisminius vaizdus, kurie iš esmės yra ultragarsinis planetos vidaus skenavimas, su išsamiais žemės drebėjimų duomenimis, kuriuos komanda stebėjo subdukcijos zonai skylant.
Duomenys buvo gauti Nacionalinio mokslo fondo finansuojamo Kaskadijos seisminio vaizdavimo eksperimento metu, kurio metu iš laivo buvo siunčiamos garso bangos, o jų atspindžiai buvo stebimi 15 kilometrų ilgio povandeninių jutiklių gija. Gauti duomenys pateikė išsamius regiono vidaus vaizdus, atskleidžiančius gilius lūžius ir lūžio linijas, kur tektoninė plokštė pradeda skilti.
„Dabar pirmą kartą turime aiškų subdukcijos zonos nykimo vaizdą“, – sako Shuckas.
Tyrėjai nustatė, kad užuot visiškai užsidariusi, plokštė skyla, sudarydama mažesnes mikroplokšteles ir naujas ribas. Mokslininkai padarė išvadą, kad rezultatas yra tarsi stebėti, kaip traukinys lėtai nuvažiuoja nuo bėgių, po vieną vagoną.
Tęsinys kitame puslapyje:
Tyrimo metu mokslininkai pastebėjo vandenyno plokštę perplyšusius plyšius, įskaitant didžiulį poslinkį ten, kur plokštė nugrimzdo apie 5 kilometrus. Duomenys rodo, kad šioje vietoje yra labai didelis lūžis, kuris aktyviai drasko plokštę – ji dar nėra visiškai atplėšta, bet yra arti to.
Žemės drebėjimų duomenys patvirtina šį dėsningumą: palei 75 kilometrų ilgio lūžio liniją kai kurios sritys vis dar yra seismiškai aktyvios, o kitose – šiurpi tyla. Kai gabalas visiškai nulūžta, jis nebegali sukelti žemės drebėjimų, nes uolienos bus suplėšytos.
Tyrimas parodė, kad plyšimas iš tikrųjų vyksta etapais, per tai, ką tyrėjai vadina „epizodiniu“ užbaigimu. Paprastai tariant, vietoj staigaus visos tektoninės plokštės plyšimo, plokštė palaipsniui plyšta po vieną dalį.
Šiame procese pagrindinį vaidmenį atlieka transformacijos ribos – lūžiai, kuriuose plokštės slysta viena pro kitą. Veikdami kaip natūralios žirklės, šie lūžiai kerta plokštę statmenai lūžiui, leisdami vienai daliai atsiskirti ir suformuoti mikroplokštelę, o gretimose dalyse tęsiasi subdukcija.
Skylant į mažesnius fragmentus, didelės plokštės praranda pagreitį ir galiausiai visiškai nustoja judėti žemyn. Kiekvieno fragmento judėjimas trunka kelis milijonus metų, tačiau kartu šie epizodai palaipsniui sustabdo visą subdukcijos sistemą.
Šis epizodinis plyšimas padeda paaiškinti paslaptingus Žemės istorijos bruožus, išsaugotus kitur, tokius kaip apleisti tektoninių plokščių fragmentai ir neįprasti vulkaninio aktyvumo protrūkiai.
Žemės pluta nuolat juda, ir kiekvienas atplyšęs fragmentas keičia planetos paviršiaus formą. Nuplėšti kraštai gali sukurti „langus plokštėse“, pro kuriuos kyla karšta mantija, sukeldama vulkaninio aktyvumo žybsnius.
Laikui bėgant, plokščių ribos keičiasi, susidaro naujos mikroplokštelės, ir ciklas kartojasi. Tyrimo autoriai pažymi, kad tai labai atitinka tai, ką matome geologiniuose įrašuose, kur vulkaninės uolienos atjaunėja arba sensta tokia seka, kuri atspindi šį laipsnišką plyšimą.
