Štai kaip atrodo mirtis. Simptomai pasireiškia net likus kelioms dienoms iki mirties ()
Mirtis – tema, kuri šiuolaikiniame pasaulyje kelia baimę, kartais smalsumą ir, žinoma, apmąstymus.
© PickPic (atvira licencija) | https://www.pickpik.com/cutter-man-scythe-death-skeleton-cutter-man-58804
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors tai neatsiejama gyvenimo dalis, daugeliui iš mūsų ji lieka paslaptimi. Mirtis – tai akimirka, apie kurią nieko nežinome arba žinome labai mažai, nors medicina vis labiau geba apibūdinti mirimo procesą ir tai, kas vyksta mirusiojo galvoje. Kaip atrodo mirimo procesas? Kokie simptomai pranašauja artėjančią mirtį ir iš kur kyla liudininkų aprašyta „gulbės giesmė“ ar „žuvies alsavimas“?
Mirtis yra procesas. Tai netrunka per kelias sekundes
Mirtis nėra trumpas momentas, o nuolatinis procesas, kurio metu organizmas pamažu praranda gebėjimą palaikyti biologinę pusiausvyrą.
Paskutiniuose gyvenimo etapuose sulėtėja kraujotaka, krenta kraujospūdis, o deguonis audinius pasiekia vis mažesniais kiekiais. Širdis plaka silpniau ir nereguliariau, oda tampa vėsi ir blyški, kartais įgauna melsvą atspalvį.
Sustojus kraujotakai, atsiranda vadinamosios „lavondėmės“ ir sulėtėja organizmo medžiagų apykaita. Inkstai ir kepenys nustoja filtruoti toksinus, todėl kraujyje padidėja atliekų koncentracija.
|
Kvėpavimo sistema taip pat sulėtėja – kvėpavimas tampa paviršutiniškas, nereguliarus ir jį pertraukia apnėjos periodai. Šios fazės metu dažnai stebimi būdingi gilūs, nereguliarūs įkvėpimai, panašūs į žuvies, gaudančios orą, įkvėpimą. Tai ženklas, kad kvėpavimo centras smegenyse nebeveikia tinkamai.
Artėjančios mirties simptomai – kaip juos atpažinti?
Artėjanti mirtis siunčia aiškius signalus, kuriuos gali atpažinti gydytojai ir nepagydomai sergančių žmonių globėjai.
Dažniausi artėjančios mirties simptomai yra šie:
- apetito ir troškulio stoka (kūnui nebereikia energijos),
- gilus mieguistumas, sunkumas pabusti,
- šaltos rankos ir kojos,
- nereguliarus kvėpavimo ritmas (Cheyne-Stokes kvėpavimas),
- lėtas arba greitas pulsas,
- odos spalvos pasikeitimas (atsiranda melsva lūpų ir nagų spalva),
- vadinamoji „gulbės giesmė“ – garsas, atsirandantis dėl sekretų susilaikymo kvėpavimo takuose,
- sąmonės blyksnis – trumpa akimirka, kai pacientas atgauna kontaktą, energiją ar norą kalbėtis prieš pat pabaigą.
Minėti simptomai dažniausiai sunkiausi artimiesiems, nes specialistai atkreipia dėmesį, kad mirštančiam žmogui tai dažniausiai neskausmingas ir natūralus procesas.
Kas nutinka smegenyse mirties metu?
Smegenys yra organas, itin jautrus deguonies trūkumui. Vos po kelių minučių deguonies trūkumo nervinės ląstelės pradeda mirti. Tačiau EEG (elektroencefalografijos) tyrimai rodo, kad po širdies sustojimo smegenų žievėje gali trumpam atsirasti intensyvūs elektros impulsai.
Būtent tuo metu kai kurie žmonės, patyrę klinikinę mirtį, apibūdina vadinamąsias beveik mirties patirtis – šviesos tunelio gale vizijas, ramybės jausmus arba viso gyvenimo prisiminimų peržiūrą. Moksliškai šie reiškiniai aiškinami padidėjusiu nervų aktyvumu srityse, atsakingose už atmintį, emocijas ir suvokimą.
„Gulbės giesmė“ arba paskutiniai mirties garsai
„Gulbės giesmė“ mirštant reiškia būdingus, dažnai garsius ir barškančius kvėpavimo garsus, girdimus prieš pat mirtį. Šie garsai skelbia gyvenimo pabaigą. Šis posakis kilęs iš įsitikinimo, kad gulbės gieda tik kartą gyvenime, prieš pat mirtį.
Barškėjimo garsą sukelia skysčiai, kaupiantys kvėpavimo takuose, kai organizmas nustoja tinkamai funkcionuoti.
Smegenų mirtis arba riba tarp gyvenimo ir mirties
Šiandien medicinoje paskutine žmogaus mirties akimirka laikoma smegenų, o ne širdies mirtis. Kai nutrūksta visos centrinės nervų sistemos funkcijos, organizmas nustoja reaguoti, nors medicinos įranga vis dar gali dirbtinai palaikyti kraujotaką ir kvėpavimą. Po smegenų mirties vyksta tolesni biologiniai procesai, tokie kaip ląstelių irimas, anaerobinių bakterijų veikimas, mirties sustingimas ir galiausiai audinių irimas.
Paskutiniai įkvėpimai po mirties
Mirštantis žmogus gali pastebėti vadinamąjį „žuvies kvėpavimą“. Tai paskutiniai, nereguliarūs įkvėpimai, atsirandantys prieš pat mirtį arba jos pradžioje, po to, kai sustoja plakti širdis.
Jam būdingas paviršutiniškas ir nereguliarus oro gurkšnis pro burną, panašus į žuvies, bandančios įkvėpti, įkvėpimą. Tai gali pasireikšti kartu su apnėja, trunkančia iki kelių sekundžių.
Nepaisant daugelio žmonių baimių, mirties procesas dažnai būna ramus ir neskausmingas. Paliatyviosios medicinos ir hospiso paramos dėka pacientams gali būti užtikrintas komfortas ir orumas iki pat paskutinių akimirkų.
