Šalis be kelių. 1918 m. Nepriklausomybė prasidėjo purve... ()
Lapkričio 11 dieną mūsų kaimynė – Lenkija, švenčia Nepriklausomybės dieną. Ta proga papasakosime, su kokiais kelių infrastruktūros iššūkiais susidūrė naujai atkurta valstybė.
© Picryl (atvira licencija) | https://picryl.com/media/rajd-polski-1930-faf5d8
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai 1918 m. Lenkija sugrįžo į Europos žemėlapį, ji atkūrė šalį be kelių, be personalo ir be aiškių sienų.
Nepaisant pasienio karų, administracinio chaoso ir techninių trūkumų, per kelerius metus Antroji Lenkijos Respublika (1918-1939 m.) padėjo pamatus šiuolaikiniam kelių tinklui, pradėjo statyti tiltus ir suprojektavo pirmuosius Lenkijos greitkelius su betonine danga.
Pasakyti, kad Lenkijoje 1918 m. trūko kelių, būtų per maža. Šalyje, užimančioje daugiau nei 389 000 kvadratinių kilometrų, asfaltuotų kelių, dažnai apgadintų arba prastos būklės, akivaizdžiai nepakako.
Trys skirtingos ribos
Antroji Lenkijos Respublika buvo šalis, sudaryta iš trijų atskirų valstybinių darinių, 123 metus veikusių pagal skirtingas taisykles ir reglamentus. Daugumą administracinių pareigų užėmė ATR 1795 m. pasidalijusiųjų valstybių atstovai (Prūsija, Austrija, Rusija), todėl buvo sunku valdyti kelių infrastruktūros rekonstrukciją.
1919 m. buvo įkurta Viešųjų darbų ministerija, kuriai vadovavo būsimasis prezidentas Gabrielius Narutavičius*, o 1920 m. buvo priimtas Lenkijos Respublikos viešųjų kelių statybos ir priežiūros įstatymas.
Karai dėl sienų
|
Kita problema buvo sienų klausimas. Aukštutinės Silezijos sienos buvo nustatytos tik 1922 m, o Mozūrijos sienos buvo nustatytos plebiscitu 1920 m. Tais pačiais metais buvo sutriuškinta bolševikinės Rusijos armija prie Varšuvos, kuri kėlė realią grėsmę Lenkijos suverenitetui.
Be to, vyko mūšiai su ukrainiečiais dėl Lvivo ir Rytų Galicijos bei su lietuviais dėl Vilniaus krašto. Sunku planuoti kelių rekonstrukciją, kai dar nebuvo nustatytos šalies sienos.
Dar blogiau Lenkijos valdžiai buvo tai, kad kelių padėtis visų trijų ATR pasidalijusių valstybių teritorijose skyrėsi. Buvusiose Vokietijos teritorijose 100 kvadratinių kilometrų teko 30 km asfaltuotų kelių, Rusijos – 8,4 km, o rytinėje pasienio dalyje – vos 1,5 km. Todėl planai turėjo būti ambicingi, o 1923 m. priimtame dvidešimties metų plane buvo numatyta nutiesti net 60 000 km kelių.
Tačiau Antroji Lenkijos Respublika sugebėjo mąstyti į priekį. Iš pradžių kasmet buvo nutiesiama apie 800 km kelių, o iki 1930-ųjų jau buvo nutiesta 1700 km. Laikui bėgant, vis daugiau inžinierių pateikė drąsių idėjų, buvo gerinami keliai, organizuojami kelių kongresai, atidaromos klinkerio gamyklos ir kitos panašios gamyklos. 1929 m. Maurzycuose, netoli Lovico, buvo atidarytas pirmasis pasaulyje suvirintas kelio tiltas, kuris dabar yra turistų traukos objektas.
Tęsinys kitame puslapyje:
Pirmasis Lenkijos greitkelis
Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suprojektuoti pirmieji Lenkijos greitkeliai. Kelių plotis buvo nustatytas nuo 7,5 iki 12 metrų, priklausomai nuo eismo intensyvumo. Rečiau naudojami maršrutai buvo suprojektuoti su trimis eismo juostomis, po vieną kiekviena kryptimi, o vidurinė juosta turėjo būti bendra (!) lenkimo juosta. Intensyviau naudojamuose greitkeliuose buvo numatytos dvi eismo juostos kiekviena kryptimi. Buvo suplanuotos skirtingų lygių sankryžos ir kažkas panašaus į šiandienines poilsio aikšteles. Tačiau pagrindinė greitkelių tiesimo medžiaga turėjo būti betonas.
Visas šis profesoriaus Melchioro Nestorowicziaus sumanytas planas atrodė paprastas, tačiau jis buvo įgyvendintas nutiesiant 30 kilometrų ilgio kelią tarp Warlubie ir Osiek, kuris iki šiol egzistuoja kaip kelias Szosa Borzechowska.
Nors betoninė danga dabar padengta bituminėmis medžiagomis, dėmesingas vairuotojas vis dar gali pastebėti švelnius posūkius, ilgas tiesias atkarpas, plačius žvyruotus kelkraščius ir pastatų nebuvimą.
30 kilometrų ilgio kelio tiesimas buvo sustabdytas dėl paprastos priežasties: Trečiojo Reicho invazijos 1939 m. rugsėjo 1 d.
Kaip per pastaruosius šimtą metų keitėsi kelių tinklas Lenkijoje
Prieš šimtą metų Lenkija pradėjo nuo purvo ir be nuoseklaus plano, su kelių tinklu, paveldėtu iš trijų imperijų.
Šiandien lenkai daugiau nei 5200 km greitkelių ir autrostradų bei vieną sparčiausiai augančių kelių tinklų Europoje, nors atsilikimų vis dar matyti ten, kur juos sunkiausia pasivyti, būtent vietos lygmeniu.
Tačiau skirtumas tas, kad Antroji Lenkijos Respublika tik kūrė valstybę, o dabar jau tobulinama ir baigiama kurti jau egzistuojanti sistema. Ir galbūt tai yra didžiausia to meto pamoka: keliai yra ne tik infrastruktūra, bet ir valstybės stuburas – o kai jų trūksta arba jie silpni, visa kita tampa sunkiau.
