Napoleonas pabėgo, o jo armija liko mirti Vilniuje ()
1812-aisiais Vilnius, kuriame prancūzai tikėjosi šlovės, o paskui išsigelbėjimo, virto masinių kapaviečių, legendų ir imperijos žlugimo scena.
© LUKAS KABON / ANADOLU AGENCY / ANADOLU VIA AFP
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Napoleono kariams Vilnius buvo miestas, kuriame jie tikėjosi pailsėti prieš pabėgdami iš Rusijos imperijos, tačiau jis tapo kapinėmis. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, mieste paskutinį prieglobstį rado apie 20 000 žmonių. Iki šiol Vilniuje randamos imperatoriškųjų karių, žuvusių nuo šalčio, bado ir ligų, masinės kapavietės. Čia vos nežuvo žinomas prancūzų rašytojas, čia vyksta „Karas ir taika“ veiksmas, o lietuviai saugo legendą apie imperatoriaus pamestą skrybėlę. 1812 m. karas prasidėjo įsiveržimu į šiuolaikinės Lietuvos teritoriją – čia jis ir baigėsi.
1812 m. balandžio 26 d. (visos datos nurodytos pagal Grigaliaus kalendorių) Aleksandras I su didžiule palyda įžengia į Vilnių, kuris tuomet vadinosi Vilno, ir apsigyvena generalgubernatoriaus rūmuose. Dabar tai yra prezidento rūmai.
Imperatorius užsibuvo: praeina balandis, gegužė, ateina birželio vidurys… Aleksandras I ruošiasi pokyliui Zakrete – Vilniaus generalgubernatoriaus Bennigseno dvare, esančiame dabartinio Vingio parko teritorijoje. Deja, iš paties dvaro dabar liko tik akmeninės tvoros griuvėsiai.
Tuo tarpu Napoleonas su savo armija yra netoli: Vilkaviškyje.
Dabar miestas yra Lietuvos teritorijoje, bet tuo metu jis buvo už Vilniaus (Vilno) gubernijos ir Rusijos imperijos ribų. Čia birželio 22 d. Napoleonas paskelbia manifestą, kuriame paskelbia karą Rusijai. O naktį iš birželio 23 į 24 d. jo armija persikelia per sieną kertančią Nemuno upę šiuolaikiniame Kauno rajone. Manoma, kad Prancūzijos imperatorius asmeniškai stebėjo karius nuo kalvos, kuri dabar vadinama Napoleono kalva. Dabar ant jos yra apžvalgos aikštelė ir informaciniai stendai.
|
Štai ką rašo Levas Tolstojus kūrinyje „Karas ir taika“:
„Tą pačią dieną, kai Napoleonas davė įsakymą pereiti per Nemuną ir jo priešakinės pajėgos, atstumdamos kazokus, perėjo per Rusijos sieną, Aleksandras praleido vakarą Bennigseno dvare – baliuje… „Be karo paskelbimo įžengti į Rusiją. Aš susitaikysiu tik tada, kai mano žemėje neliks nė vieno ginkluoto priešo“, – sakė jis. Borisui [Drubetskiui] atrodė, kad valdovui buvo malonu ištarti šiuos žodžius: jis buvo patenkintas savo minties išraiškos forma.
Legendos apie Napoleoną
Napoleonas veržiasi į Vilnių, rusų kariuomenė be kovos traukiasi. Kelyje gimsta legenda. Esą Napoleonui nuo galvos nukrenta jo dvikampė skrybėlė. Kažkoks karys ją randa, prasiveržia prie imperatoriaus, kad grąžintų. Bet ji jau nebereikalinga: jam atnešė atsarginę. Ką daryti su purvinu, suglamžytu dviragiu, juk negalima išmesti paties Napoleono skrybėlės? Tad ji užkasama šalia kelio. Toje vietoje stebuklingai išauga kalnas, panašus į ją savo forma – Lepelionių piliakalnis, kurį žmonės praminė Napoleono kepure.
© GNU laisvosios dokumentacijos licencija
Po keturių dienų nuo Nemuno perėjimo, Napoleonas įvažiuoja į Vilnių pro Aušros vartus, vienintelius išlikusius miesto sienos vartus, ir apsigyvena tuose pačiuose rūmuose, kuriuose prieš jį gyveno Aleksandras I.
Jis priima Rusijos caro pasiuntinį, adjutantą generolą Balaševą. Yra versija, kad priėmimas vyksta tame pačiame kambaryje, kuriame prieš pusantros savaitės caras davė nurodymus Balaševui, siųsdamas jį pas Napoleoną. Pasiuntinys ilgai ieškojo imperatoriaus, ne kartą buvo sulaikytas prancūzų patrulių, todėl Napoleonas spėjo ne tik pasiekti Vilnių, bet ir įsikurti ten.
Balaševas perduoda Aleksandro I sąlygą: jei prancūzai pasitrauks už Nemuno, jis pasirengęs pradėti derybas. Napoleonas atsako, kad atvyko su armija ne grožėtis upe.
Napoleonas praleidžia Vilniuje 19 dienų, sukeldamas keletą miesto legendų. Esą pirmasis imperatoriaus darbas buvo apsilankymas miesto centre iškilusiame Gedimino kalne.
Ant jo užkelia patrankas saliutu paminėti Napoleono pergalę ir palieka jas ten. Kai gruodį Rusijos kariuomenė priartėja prie Vilniaus, Napoleono kariuomenė nespėja nei išvežti, nei sugadinti patrankų. Taigi iš jų vėl šaudoma salvė, bet jau pergalės prieš Napoleoną garbei. Po to patrankos paslaptingai dingsta. Istorikai mano, kad istorija yra teisinga visais atžvilgiais, išskyrus dingimą. Greičiausiai jos išvežtos į Maskvą, bet arba nebuvo užregistruotos dokumentuose, arba dokumentai dingo archyvuose.
Dar vieną legendą pateikia Tomas Venclova knygoje „Vilnius. Miestas Europoje“:
„Bet kuris miesto gyventojas papasakos… legendą, kaip Napoleonas, susižavėjęs Šv. Onos bažnyčia, pasakė: „Norėčiau ją paimti į delną ir perkelti į Paryžių“. Iš tiesų jis pasielgė kitaip – šią bažnyčią atidavė savo kavalerijai, ir ten kurį laiką buvo arklidės. Tiesa, tuo metu Šv. Onos bažnyčia jau seniai buvo apleista, beveik pavirtusi romantiškais griuvėsiais iš Huberto Roberto paveikslų.
Reikia pažymėti, kad bažnyčių naudojimas įvairiems tikslams nebuvo naujiena – kaimyninė Bernardinų bažnyčia Vilniuje Napoleono laikais buvo paversta grūdų sandėliu.
Imperatoriaus pabėgimas
Bonaparto grįžimas per Lietuvą buvo daug greitesnis nei žygis į Maskvą. Spalio mėnesį Paryžiuje vos nepasikeitė valdžia. Kol Napoleonas buvo Rusijoje, generolas Claude François de Malet pabėgo iš psichiatrijos ligoninės, kur buvo įkalintas kaip psichinis ligonis. Kartu su bendrininkais jie suklastojo keletą dokumentų, įskaitant pranešimą apie Napoleono mirtį Rusijoje ir Malė paskyrimą Paryžiaus komendantu. Pademonstravus šiuos dokumentus, Malė dalyje gvardijos pavyksta sukelti maištą. Nors perversmas buvo numalšintas, Napoleonas pradėjo nervintis. Be to, buvo aišku, kad armija yra sunaikinta: Berezinos mūšis išsklaidė paskutines iliuzijas. Šių eilučių autorius kurį laiką gyveno Paryžiuje. Skirtingai nei Rusijoje, ten toli gražu ne visi žino apie Borodino mūšį. Tačiau apie Bereziną girdėjo visi, net yra posakis C'est la Bérézina, kuris reiškia „visiškas žlugimas“.
Bonapartas buvo įpratęs palikti armiją sunkiu metu, kad galėtų kovoti dėl valdžios. 1799 m. jis slapta pabėgo iš Egipto į Prancūziją, kur kilo politinis krizė, ir galiausiai paėmė valdžią į savo rankas. 1812 m. gruodžio 5 d. Napoleonas vėl palieka armiją ir skubiai išvyksta iš Smurgainius (dabartinės Baltarusios teritorija) į Paryžių. Pagal kai kurias versijas, jis net nesustojo Vilniuje – tik trumpam sustojo priemiesčiuose pakeisti arklius ir netrukus paliko Rusijos imperijos teritoriją.
O jo kariai tikisi pasilikti Vilniuje. Jie turi trauktis Smolensko keliu – tuo pačiu, kuriuo armija žygiavo į Maskvą. Nuo to laiko jo apylinkės yra nuniokotos, gauti maisto ir pašarų praktiškai neįmanoma, be to, atėjo šalčiai iki −30 ⁰С, o įkandin jų eina Rusijos armija. Kariai tikisi pailsėti Vilniuje, bet klysta. Mieste trūksta būsto, maisto, vaistų, kuro dešimtims tūkstančių žmonių, intendantūros tarnyba visiškai dezorganizuota.
„Prancūzai įsiverždavo į namus, atimdavo maistą, degindavo baldus, o kai kurie miestiečiai, savo ruožtu, juos plėšė ir žudė. Prancūzus sekė kazokai“, – rašo Tomas Venclovas savo knygoje apie Vilnių. „Keletas kareivių pasislėpė name, kuriame anksčiau buvo [profesoriaus Juozapo Franko] klinika… Vargšai suvalgė visus preparatus, net inkstų su akmenimis pavyzdį, ir išgėrė visą spiritą, kuriame šie preparatai buvo laikomi“.
Daugelis lieka Vilniuje amžiams. Mieste periodiškai randamos Napoleono karių kapavietės. Didžiausia – atsitiktinai rasta 2001 m., užstatant buvusios sovietinės tankų dalies teritoriją. Darbininkai kasė tranšėją ir rado tiesiog kaulų krūvas. Bendroje kapavietėje guli daugiau nei 3000 Napoleono armijos karių. Vėliau jie buvo su garbe perlaidoti Antakalnio kapinėse. Kasinėjimus vadovavęs Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Jankauskas sakė, kad tai pirmasis masinis Napoleono karių, žuvusių ne mūšio lauke, o dėl kitų priežasčių – šalčio, bado ir epidemijų, sukeltų išsekimo ir antisanitarinių sąlygų, palaidojimas Europoje.
Borrelia prakeiksmas
Remiantis XIX a. pradžios ataskaitomis, pagrindinė Napoleono karių mirties priežastis buvo „stovyklos karštligė“, kitaip epideminė šiltinė. Tačiau Jankausko kolegos, išanalizavę masinių kapaviečių dantų DNR, nerado šios ligos pėdsakų (tiesa, imtis – tik 13 žuvusiųjų). Tačiau jie aptiko salmonelių štamą, sukeliančią paratifą. Skirtingai nuo „stovyklos karštligės“, jis neplinta per utėles. Žmonės paprastai užsikrečia, vartodami fekalijomis užterštą vandenį ir maistą
Taip pat randama Borrelia genties bakterijų. Ši naujiena kelia nemažą susidomėjimą Lietuvos auditorijai, kuriai šis pavadinimas yra gerai žinomas. Borrelia genties bakterijos, kurias perneša erkės, sukelia boreliozę, arba Laimo ligą. Vilnius – žalias miestas su gera ekologija, bet tai turi ir kitą pusę. Net centre ant vejos galima prisikabinti erkė.
Čia galima pažiūrėti žemėlapį, kuriame pažymėtos užsikrėtimo vietos (raudona žymė – encefalitas, mėlyna – boreliozė), saugių vietų praktiškai nėra. Pokalbiuose ši naujiena buvo platinama su tokiais komentarais kaip „erkių karas su Napoleonu“. Žinoma, žiemą apie jokias erkes nebuvo kalbos. Mokslininkai atrado kitą Borrelia rūšį, kuri plinta per utėles ir sukelia erkių boreliozę primenančią ligą – epideminę grįžtamąją šiltinę.
1812 m. Vilniaus vienuolynai buvo pertvarkyti į ligonines. Anglų generolas Robertas Tomas Wilsonas, atstovavęs Didžiosios Britanijos interesams Rusijoje, pranešė, kad vaizdas buvo baisus ir pasibjaurėtinas – mirusiųjų kūnai buvo sukrauti vieni ant kitų koridoriuose. O vokiečių rašytojas Ernstas Moritzas Arndtas buvo sukrėstas, kaip baisiai girgžda sušalę lavonai, kai juos surenka iš gatvių į roges.
Rusijos kariuomenė, įžengusi į miestą gruodžio 10 d., priversta kažką daryti su lavonais. Jie bando deginti kūnus, bet jų yra per daug. Galų gale Napoleono kareiviai yra sumetami į pačios Napoleono armijos miesto gynybai iškastas tranšėjas ir užkasami – vieną tokį kapą 2001 m. atranda statybininkai.
Šiomis aplinkybėmis 19-metis karininkas Marie-Henri Beylegalėjo laikyti save likimo numylėtiniu. Gruodžio 7 d. laiške jis rašo seseriai: „Brangioji, jaučiuosi labai gerai… Praradau viską, išskyrus drabužius, kuriuos dėviu. Dar geriau, kad numečiau svorio“. Laimei, jaunas ir išsilavinęs Beyle randa prieglobstį pas gerus žmones Franko namuose dabartinėje Švarco gatvėje – ten dabar yra Prancūzijos ambasada. Atgavęs jėgas, jis išvyksta iš Rusijos. Vėliau Beyle'is susidomės rašymu ir įeis į istoriją Stendalio pseudonimu.
© Nuotrauka, kurios statusas „Viešoji nuosavybė“
Daugumai Stendalio bendražygių nebuvo tokie laimingi. Napoleonas į Rusiją įžengė su 450 tūkstančių karių armada. 1813 m. sausio mėn. imperatorius surinko savo armijos likučius – iš viso 30 000 žmonių. Karas, prasidėjęs Vilniuje balais ir manifestais, čia ir baigėsi – be fanfarų, tyloje, šaltose gatvėse ir tranšėjose, užpildytose kūnais. Imperatorius Aleksandras I, buvęs čia prieš Napoleono puolimą, sugrįš čia po prancūzų armijos pabėgimo. Savo gimtadienį gruodžio 23 d. jis sutiks Vilniaus generalgubernatoriaus rūmuose.
republicmag.io
