Mokslininkus pribloškė netikėtas socialinio eksperimento su gyvūnais rezultatas. Laboratorinei žiurkei buvo duota pasirinkti – graužti šokoladą vienai ar išvaduoti narvelyje įkalintą kitą žiurkę, tačiau šokoladiniu skanėstu dalintis su ja. Padarėlio pasirinkimas nustebino eksperimento autorius – paaiškėjo, jog empatija ir prosocialumas būdingas ne vien primatams, bet ir primityvesnių rūšių žinduoliams.

Atradimas labai įdomus žvelgiant iš evoliucijos perspektyvų – eksperimento rezultatai byloja, jog prosocialus elgesys evoliucijoje atsirado gerokai anksčiau nei buvo manyta iki šiol. Neurologijos mokslo požiūriu šis atradimas įdomus tuo, kad, kaip buvo galima įsitikinti, žiurkėms neabejotinai būdingas prosocialus elgesys, o tai, anot mokslininkų, reiškia, jog šiuos graužikus galima naudoti ir kaip žmogiško elgesio modeliavimo priemones.

„Literatūroje yra aibė idėjų, jog empatija nėra būdinga vien tik žmonėms, – pasakoja vienas iš eksperimento autorių, Čikagos universiteto psichiatrijos ir psichologijos profesorius Žanas Desetis (Jean Decety). – Empatijos apraiškų pastebėta ir beždžionių elgsenoje. Tiesa, dėl graužikų nebuvo labai aišku. Tačiau šio eksperimento metu mes pirmąsyk akivaizdžiai įsitikinome, jog empatiški yra ir graužikai.“

Eksperimento eiga nebuvo sudėtinga – nereikėjo nei įmantrių metodų, nei prabangių technologijų. Pakako atskirti dvi viename narve gyvenusias ir susidraugavusias laboratorines žiurkes.

Viename narve žiurkės gyveno dvi savaites. (Tokių porų buvo sudaryta ne viena). Paaiškėjo, jog tiek laiko pakako užsimegzti draugystei. Po to gyvūnai buvo patalpinti specialioje patalpoje, kur viena žiurkė buvo uždaryta į ankštą aptvarą, kurį buvo galima atidaryti tik iš išorės. Kitai žiurkei buvo sudarytos sąlygos patalpoje lakstyti laisvai, stebėti įkalintos bičiulės situaciją. Beje, eksperimento metu abi žiurkės nuolat cypsėjo, kaip manoma, komunikuodamos ir siųsdamos viena kitai žinutes apie ištikusį pavojų.

Laisvėje likusi žiurkė dėl bičiulės likimo pradėjo jaudintis tik tada, kai šioji atsidūrė ankštame aptvare. Tyrėjai pažymi, jog tai – primityvesnės empatijos atmainos, kuri vadinama „emociniu perėmimu“ (angl. – „emotional contagion“) požymis. Tokia empatijos forma gyvūnų elgsenoje pastebima tuomet, kai vieną ar keletą jų išgąsdina kažkoks pavojus, o likusieji tokią pat emociją perima iš išsigandusių gentainių, o ne tiesiogiai iš grėsmės šaltinio.

Tačiau tolesni laisvėje likusios žiurkės veiksmai demonstravo gilesnę empatiją. Nors ji buvo susijaudinusi (frustracinė būsena), ji nepuolė į įprastines instinktyvias išeitis iš frustracijos – nepradėjo blaškytis, neapmirė, nepaklaiko iš baimės. Vietoj to, žiurkė šaltakraujiškai bėgiojo aplink įkalintą gentainę, kandžiojo aptvarą ir braižė jį nagais ir apskritai visą laiką leido prie narvo, retkarčiais pro skyles kaišiodama snukutį ir mėgindama paliesti (bei nuraminti, paguosti?) įkalintą bičiulę.

Kas motyvavo laisvėje likusias žiurkes rūpintis įkalintomis gentainėmis, eksperimentatoriai mėgino išsiaiškinti keletu būdu. Pirmiausiai tyrėjai laisvoms žiurkėms leido bėgioti patalpoje su tuščiu aptvaru, ir įsitikino, kad pats aptvaras nerimo graužikui nekėlė – žiurkės ignoravo tuščius narvus. Mokslininkai taip pat mėgino laikyti žiurkes atskirtas net ir išlaisvinus iš aptvaro, tačiau laisvėje likusios žiurkės ir toliau imdavosi žygių, kad susigrąžintų atskirtas bičiules.

Galiausiai tyrėjai išbandė egoizmą arba empatiją demaskuojančią dilemą – „šokoladas ar gentainė?“. Laisvoji žiurkė buvo įleista į patalpą su dviem aptvarais. Viename buvo įkalinta narvo draugė, kitame – padėta šokolado. Šokolado aptvarą laisvėje likę graužikai atidarydavo taip pat dažnai, kaip ir aptvarą, kuriame buvo įkalinta kita žiurkė. Tai leidžia manyti, jog „išlaisvinti įkalintą bičiulę yra taip pat svarbu, kaip ir pasiekti šokoladą“.

Tačiau! Daugiau kaip pusę atvejų, laisvėje likusios žiurkės nesušlamšdavo viso šokolado vienos, o pusę radybų palikdavo ir leisdavo jas sukrimsti išlaisvintai draugei. Kitaip tariant, žiurkės galvodavo ir apie įkalintas bičiules.

Žiurkės rado keletą skirtingų būdų aptvarams su įkalintomis gentainėmis atidaryti. Beje, atidaryti įkalintoms bičiulėms aptvaro dureles labiau linkusios buvo žiurkių patelės, kas leidžia manyti, jog žiurkių patelės yra empatiškesnės už patinus.

Tyrimo ataskaitoje, kuri publikuota žurnale „Science“, pažymima, jog žiurkės iki tol nebuvo dresuojamos – jos pačios išsiaiškindavo, kaip įveikti sudėtingą užduotį ir padėti įkalintoms gentainėms.

Vaizdo siužetas (beje, šiame vaizdo siužete užfiksuotas kitas žiurkių pasiekimas: jei pirmąsyk atidarius aptvarą abi žiurkės iš netikėtumo išsigąsta ir trumpam sustingsta, tai kitų atidarymų metu išgąsčio bei susitingimo nebelieka, kas liudija apie žiurkių išmokimą, jog aptvarą atidarius, nieko pavojingo neįvyksta).

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (17)