Šiems kiaušiniams yra 250 milijonų metų. Tyrimai atskleidė juose gyvenančią gyvybės formą ()
Atradimas kartu paaiškina vieną ilgai neišspręstą evoliucinės biologijos klausimą.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Paleontologai susiduria su viena fundamentaliausių evoliucijos mįslių. Kaip paaiškėjo, norint rasti atsakymus į jiems kylančius klausimus, prireikė ketvirčio milijardo metų senumo fosilijų ekspertizės. Tokiuose senuose kiaušiniuose vis dar išliko embrionų, į kuriuos ir susitelkė tyrimų grupės nariai.
Mokslininkai kalba apie listrozauro – žolėdžio stuburinio, išvaizda primenančio kiaulės ir roplio hibridą – embrioną. Jis buvo priskiriamas terapsidams – grupei, glaudžiai susijusiai su žinduolių protėviais. Dešimtmečius mokslininkai įtarė, kad tokie organizmai galėjo dėti kiaušinius, tačiau trūko tiesioginių įrodymų. Dabar pirmą kartą pavyko juos rasti ir vienareikšmiškai interpretuoti.
Fosilija buvo aptikta Pietų Afrikos Respublikoje, o po daugelio metų atsirado šiuolaikinės vaizdinimo technologijos, įskaitant pažangius rentgeno skenavimus. Būtent jie leido pažvelgti į kiaušinio vidų ir tiksliai nustatyti embriono vystymosi stadiją. Mokslininkai pastebėjo, kad jo žandikaulio kaulai dar nebuvo suaugę – tai būdinga gyvūnams, besivystantiems kiaušiniuose, pavyzdžiui, šiuolaikiniams paukščiams ar ropliams. Tai buvo esminis įrodymas: individas nugaišo dar neišsiritęs, kiaušinio viduje.
Tyrimai taip pat parodė, kad šie kiaušiniai skyrėsi nuo daugelio šiuolaikinių rūšių kiaušinių. Tikriausiai jie turėjo minkštą, odišką lukštą, kuris retai fosilizuojasi – tai paaiškina, kodėl per daugiau nei 150 paleontologinių tyrimų metų anksčiau nebuvo rasta panašių įrodymų. Kartu jie buvo santykinai dideli, lyginant su gyvūno kūnu, ir turtingi trynio, o tai leido jaunikliams labiau išsivystyti dar prieš išsiritimą.
Šis analizės lūžis padeda paaiškinti, kodėl listrozauras pasiekė tokią didžiulę evoliucinę sėkmę vienu sunkiausių laikotarpių Žemės gyvybės istorijoje. Kalbama, žinoma, apie didįjį permo išmirimą prieš maždaug 252 milijonus metų – katastrofą, dėl kurios išnyko net 90 procentų tuometinių rūšių.
Ekstremaliomis sąlygomis, pasižyminčiomis aukšta temperatūra, sausromis ir nestabiliu klimatu, dauginimosi strategija, pagrįsta dideliais, gerai maitinamais kiaušiniais, galėjo būti lemiama išlikimui. Jaunikliai išsirisdavo labiau išsivystę ir savarankiški, o tai didino jų galimybes išgyventi sudėtingoje aplinkoje. Toks „pagreitintas“ evoliucinis startas galėjo lemti tai, kad rūšis sparčiai dauginosi, o vėliau dominavo atsikuriančiose ekosistemose.
Atradimas kartu paaiškina vieną ilgai neišspręstą evoliucinės biologijos klausimą. Nors dauguma šiuolaikinių žinduolių veda gyvus jauniklius, o tik nedaugelis – pavyzdžiui, ančiasnapiai ar echidnos – deda kiaušinius, nauji įrodymai rodo, kad kiaušinių dėjimas buvo pirminė šios raidos linijos būsena. Tik vėliau, evoliucijos eigoje, atsirado pažangesnės strategijos, tokios kaip embriono vystymasis motinos kūne ir maitinimas pienu.
