Mes net nepalikome Saulės sistemos, o jau sukėlėme netvarką. Mokslininkai perspėja apie blogiausią ()
Iš tikrųjų situacija yra kur kas labiau įtempta, nei gali pasirodyti.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naiviai tikėjome, kad XXI amžius bus pilotuojamų Saulės sistemos tyrinėjimų era. Maža to, galbūt žmonija net būtų pasiryžusi išsiųsti nuotoliniu būdu valdomą misiją, kurios tikslas būtų pasiekti, pavyzdžiui, Kentauro Proksimą? Realybė yra žiauresnė, nes mokslininkai muša pavojaus varpus – orbitoje turime rimtų problemų. O juk net nepradėjome dorai tyrinėti savo pačių apylinkių.
Kaip rodo tyrimas, šiuolaikinė žemoji Žemės orbita (LEO) veikia kaip itin sudėtinga, bet kartu ir trapi priklausomybių sistema. Tūkstančiai palydovų skrieja milžinišku greičiu, siekiančiu apie 27 000 km/val. Savo ruožtu jų saugus veikimas priklauso nuo nuolatinės kontrolės, tikslių skaičiavimų ir nepertraukiamo vengimo manevrų vykdymo.
Iš tikrųjų situacija yra kur kas labiau įtempta, nei gali pasirodyti. Objektai orbitoje prasilenkia mažesniu nei vieno kilometro atstumu vidutiniškai kas keliasdešimt sekundžių, o patys palydovai – ypač didžiųjų sistemų, tokių kaip „Starlink“, rėmuose – per metus atlieka dešimtis tūkstančių vengimo manevrų. Tai rodo, kad sistema veikia tinkamai tik todėl, kad viskas funkcionuoja beveik tobulai.
Problema iškyla kraštutinėmis aplinkybėmis. Tyrėjai pastebi, kad vienas didžiausių pavojų yra Saulės audros – reiškiniai, galintys per trumpą laiką sutrikdyti palydovų, ryšių ir navigacijos sistemų veiklą. Priešingai intuicijai, kalba eina ne apie tiesioginį palydovų sunaikinimą radiacija, o apie jų judėjimo kontrolės praradimą. Stiprios Saulės audros metu Žemės atmosfera įkaista ir išsipučia, o tai padidina pasipriešinimą palydovams. Tai keičia jų trajektorijas ir lemia, jog numatyti jų buvimo vietą tampa kur kas sunkiau. Tuo pačiu metu gali sutrikti ryšio ir valdymo sistemos, leidžiančios atlikti vengimo manevrus.
Būtent pagal tokį scenarijų kyla didžiausia rizika. Mokslininkai sukūrė rodiklį, pavadintą „CRASH Clock“, kuris matuoja, kaip greitai galėtų įvykti rimtas susidūrimas praradus palydovų kontrolę. Rezultatas kelia nerimą: šiuo metu užtektų maždaug 2,8 dienos, kad įvyktų katastrofiškas susidūrimas.
|
Dar prieš kelerius metus situacija atrodė visiškai kitaip. 2018 metais šis laikas siekė daugiau nei 100 dienų. Tokį staigų sutrumpėjimą pirmiausia lėmė milžiniškas palydovų skaičiaus augimas orbitoje.
Negana to, tyrimai rodo, kad net trumpalaikis kontrolės praradimas gali būti pavojingas. Jau po 24 valandų be galimybės valdyti palydovus atsiranda apie 30 % susidūrimo rizika, kuri galėtų sukelti grandininę reakciją. Toks scenarijus remiasi tuo, kad vienas susidūrimas suformuoja nuolaužų debesį, kuris sukelia papildomus susidūrimus, sukuriant lavinos efektą. Kraštutiniu atveju orbita aplink Žemę galėtų tapti tokia užteršta, jog naujų palydovų siuntimas taptų praktiškai neįmanomas dešimtmečiams.
Žinoma, šiuo momentu privalome pažymėti, kad toks visiškas scenarijus neįvyktų akimirksniu. Kitaip tariant, pirmasis susidūrimas galėtų tapti pradžia rimtų problemų, kurios išryškėtų vėliau. Net viena katastrofa reikštų milžiniško kiekio nuolaužų atsiradimą, didinant kitų incidentų riziką ir auginant kosminių operacijų kaštus.
Kokios būtų pasekmės? Šiuolaikinė civilizacija didžiąja dalimi remiasi palydovais: nuo GPS sistemų ir interneto ryšio iki orų prognozių bei finansinės infrastruktūros. Staigus jų praradimas galėtų sukelti rimtų sutrikimų ekonomikos ir technologijų veikloje ar net iššaukti pasaulinę informacinę krizę. Ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia yra riboti palydovų tankį, geriau valdyti orbitinį eismą bei kurti sistemas, atsparias trikdžiams, ypač sukeltiems Saulės aktyvumo. Be viso to žemoji Žemės orbita gali vis labiau priminti kosminį kortų namelį.
