Jie pasodino 78 milijardus medžių. Rezultatai nebuvo tokie, kokių jie tikėjosi ()
Vienas svarbiausių projektų buvo 1978 m. pradėta programa, vadinama „Didžiąja žaliąja siena“, kurią Kinijos valstybinė žiniasklaida praėjusiais metais paskelbė baigta.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ilgamečiai miškų sodinimo darbai Kinijoje padidino miškų plotus, tačiau taip pat paveikė vandens prieinamumą įvairiose šalies dalyse. Kaip rodo 2025 m. žurnale „Earth’s Future“ paskelbtas tyrimas, didžiausius pokyčius pajuto rytiniai ir šiaurės vakariniai Kinijos regionai.
Portalas „Wirtualna Polska“ informavo, kad Kinija medžiais apsodino plotą, prilygstantį Alžyro teritorijai. Kinijoje miškų plotų dalis padidėjo nuo 10 proc. 1949 m. iki maždaug 25 proc. 2024 m. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios ten pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Vienas svarbiausių projektų buvo 1978 m. pradėta programa, vadinama „Didžiąja žaliąja siena“, kurią Kinijos valstybinė žiniasklaida praėjusiais metais paskelbė baigta.
Tačiau naujausia analizė rodo, kad tokio masto sumanymas turi ir šalutinį poveikį. Tiandzino universiteto, Kinijos žemės ūkio universiteto Pekine ir Utrechto universiteto mokslininkai nustatė, kad 2001–2020 m. išaugęs augalijos kiekis ribojo vandens išteklius rytiniame musoniniame regione ir sausame šiaurės vakarų regione. Kaip primena „Live Science“, šios sritys apima apie 74 proc. Kinijos teritorijos.
Kinijos vandens tyrimas
Tyrimo autoriai nurodė, kad žalinimo programos, įskaitant „Didžiąją žaliąją sieną“, padidino evapotranspiraciją. Tai procesas, jungiantis vandens garavimą nuo paviršių ir drėgmės išsiskyrimą per augalus.
Dėl to daugiau drėgmės pradėjo judėti link Tibeto plokščiakalnio, kur vandens prieinamumas padidėjo, tuo tarpu rytinėje ir šiaurės vakarinėje Kinijoje užfiksuotas jo mažėjimas.
|
Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad svarbus buvo ne tik pats žaliųjų plotų didėjimas, bet ir žemėnaudos pokyčių pobūdis. Tokie pokyčiai kaip perėjimas nuo žemės ūkio naudmenų prie pievų arba nuo pievų kraštovaizdžio prie miško skirtingu mastu veikė kritulių kiekį, evapotranspiraciją ir prieinamo vandens kiekį. Mokslininkai įrodė, kad pievų pavertimas mišku didino garavimą ir kritulių kiekį, tačiau kartu blogino vandens balansą.
Netolygus vandens išteklių pasiskirstymas
Ši problema svarbi ir dėl to, kad vandens ištekliai Kinijoje jau anksčiau buvo pasiskirstę netolygiai. Tyrimas rodo, kad šalies šiaurėje susitelkę apie 46 proc. gyventojų ir daugiau nei pusė dirbamos žemės, tačiau ten yra tik 20 proc. prieinamų vandens išteklių. Tai reiškia, kad net ir miškų sodinimas, kuris yra naudingas kovojant su erozija bei dykumėjimu, gali padidinti spaudimą vandens ištekliams ten, kur jo ir taip trūksta.
Autorių išvados vienareikšmiškos: tolesnės miškų atkūrimo programos Kinijoje turėtų atsižvelgti į pokyčius hidrologiniame cikle. Tyrėjai pabrėžė, kad žemės dangos pokyčiai gali perkelti vandens išteklius tarp regionų, todėl planuojant tvarų žemės ir vandens valdymą būtina įvertinti šias pasekmes.
