Masyvūs sarkofagai po Sacharos smėlynais. Jų atradėjai buvo šokiruoti jų turinio ()
Dėl tokio tikslaus atlikimo Serapeumas tapo vienu pagrindinių argumentų, palaikančių teoriją apie nežemiškų civilizacijų įsikišimą į Egipto vystymąsi. Žinoma, tai vienos iš tų beprotiškų teorijų, tačiau jos sulaukia didelio populiarumo.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Po Sakaros nekropolio smėliu, netoli seniausios pasaulio piramidės, jau daugiau nei tris tūkstančius metų slypi viena paslaptingiausių senovės Egipto vietų. Serapeumas – didžiulis požeminis tunelių ir laidojimo kamerų kompleksas – net ir šiais laikais kelia archeologų, istorikų bei inžinierių nuostabą. Daugiausia emocijų kelia ten esantys milžiniški akmeniniai sarkofagai, kurių kiekvienas sveria nuo 70 iki net 100 tonų. Tačiau kyla klausimas: kokiu tikslu kažkas juos ten patalpino?
Serapeumas yra Sakaros nekropolio teritorijoje, o 1850 metais jį atrado prancūzų archeologas Auguste’as Mariette’as. Tyrinėtojas pirmiausia pastebėjo iš dalies užpustytą sfinksų alėją, kuri jį atvedė prie po žeme paslėptos koridorių sistemos. Viduje stūksojo monumentalios granitinės dėžės su idealiai pritaikytais dangčiais, iškaltos iš pavienių akmens luitų ir pastatytos šoninėse kamerose, giliai išskaptuotose uoloje.
|
Pagal oficialią interpretaciją, šis kompleksas buvo Apio jaučių laidojimo vieta. Šie gyvūnai turėjo ypatingą religinį statusą ir buvo atrenkami iš ištisų bandų remiantis būdingais ženklais ant kūno. Egiptiečiai tikėjo, kad jaučiai yra dieviškosios jėgos įsikūnijimas žemėje, o po mirties jie tampa dievo Ozyrio ir Apio susijungimu – Serapiu. Kiekvienas iš jų buvo mumifikuojamas ir per iškilmingas religines ceremonijas guldomas į didžiulį sarkofagą. Šis kultas gyvavo daugiau nei 1400 metų: nuo XVIII dinastijos laikų iki pat romėnų laikotarpio.
Vis dėlto didžiausia mįsle išlieka pati akmeninių karstų konstrukcija. Dalis jų pagaminta iš raudonojo granito, atgabento iš Asuano, nutolusio šimtus kilometrų nuo Sakaros. Kiekviena dėžė buvo tiksliai išskaptuota iš vidaus, o paviršiai – nepaprastai lygūs ir idealiai suleisti. Šiuolaikiniai inžinieriai atkreipia dėmesį, kad net ir naudojant modernią techniką, tokių luitų transportavimas ir apdirbimas būtų didžiulis iššūkis.
Dėl tokio tikslaus atlikimo Serapeumas tapo vienu pagrindinių argumentų, palaikančių teoriją apie nežemiškų civilizacijų įsikišimą į Egipto vystymąsi. Žinoma, tai vienos iš tų beprotiškų teorijų, tačiau jos sulaukia didelio populiarumo. Tik ar ateiviai tikrai būtų atskridę pas mus vien tam, kad paliktų po savęs įspūdingai apdirbtus akmens luitus? Archeologai tokias hipotezes vertina atsargiai. Dauguma tyrinėtojų mano, kad senovės egiptiečiai tiesiog buvo kur kas labiau pažengę technologijų ir organizavimo srityse, nei dažnai manoma.
Serapeumo statyba, kaip manoma, buvo ilgametis tūkstančių darbininkų, akmenskaldžių ir inžinierių darbo rezultatas, kuriam pasiekti naudotos upių transporto sistemos, medinės rogės bei šimtmečiais tobulintos akmens apdirbimo technologijos.
Papildomų kontroversijų kelia tai, kad dauguma sarkofagų buvo tušti. Juose nerasta sveikų jaučių mumijų, ir tai daliai tyrinėtojų tapo argumentu, keliančiu abejonių oficialia teorija. Tačiau egiptologai aiškina, kad kapavietės buvo plėšiamos dar senovėje, todėl daugybė palaikų galėjo būti sunaikinta ar perkelta. Kai kuriose kamerose rasta tyčinio atidarymo ir užpylimo griuvėsiais pėdsakų, paliktų dar prieš jas atrandant A. Mariette’ui. Todėl atrodo, kad šio fenomeno paaiškinimas yra gana paprastas.
