Rasta nauja Žemės simetrijos linija: ji padalija planetą į dvi dalis ()
Mokslininkai Žemėje atrado anksčiau nematytą simetrijos liniją, kuri planetą padalija į rytinę ir vakarinę puses.
© https://pxhere.com/en/photo/451809
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Keista, bet abi pusės į kosmosą atspindi beveik vienodą saulės šviesos kiekį – šis atradimas galėtų padėti tyrėjams geriau suprasti, kaip klimato sistema palaiko pusiausvyrą.
Jau daugelį metų mokslininkai žino apie panašią pusiausvyrą tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių. Nepaisant didelių skirtumų tarp žemės pasiskirstymo, oro sistemų ir žmogaus veiklos, abu pusrutuliai atspindi beveik vienodą kiekį saulės energijos, rašo „IFLScience“.
Tyrinėdami, ar gali egzistuoti kitos planetinės pusiausvyros formos, Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) atstovas Jianhao Zhangas su kolegomis atrado naują simetrijos liniją, einančią išilgai 27 ° rytų ilgumos ir 153 ° vakarų ilgumos meridianų. Ši linija eina per Europos, Turkijos, Afrikos ir Aliaskos dalis, padalydama Žemę į dvi puses, kurios atspindi beveik vienodą saulės šviesos kiekį.
Komanda priėjo prie šios išvados išanalizavusi 25 metų stebėjimus, kuriuos NASA CERES palydovai surinko nuo 2001 iki 2025 metų. Šie palydovai matavo, kiek saulės energijos atsispindėjo atgal į kosmosą. Tokie matavimai yra svarbūs, nes Žemės klimatas priklauso nuo pusiausvyros tarp įeinančios saulės šviesos ir spinduliuotės.
|
Tyrėjai suskirstė atspindėtą saulės šviesą į kelias kategorijas, įskaitant atspindžius nuo sausumos paviršių ir neužšąlusių vandenynų. Tada jie palygino šiuos duomenis su klimato modeliais ir svarstė skirtingus planetos suskirstymo būdus. Proceso metu jie nustatė, kad naujai identifikuoti rytinis ir vakarinis pusrutuliai pasižymi stebėtinai panašiomis savybėmis. Abu turi beveik vienodą kiekį neužšąlančio vandenyno, panašų debesuotumą ir panašų atspindėtos saulės spinduliuotės lygį giedro dangaus sąlygomis.
Iš pradžių Zhangas abejojo šio rezultato reikšmingumu. Kadangi Žemė yra sfera, gali atrodyti lengva rasti dvi puses su identiškomis savybėmis. Tačiau tolesnė analizė pakeitė jo nuomonę.
„Tai, kas mane – ir galiausiai mokslo bendruomenę – įtikino, kad ši rytų-vakarų simetrija yra iš esmės ne triviali, priklauso nuo trijų pagrindinių savybių: jos unikalumo, tvirtumo ir to, ką vadinome „triguba simetrija“, – aiškino Zhangas.
Pirmasis bruožas yra unikalumas. Tyrėjai nustatė tik vieną padalijimą į rytinę ir vakarinę puses, kur egzistuoja ši pusiausvyra. Antrasis – stabilumas. Simetrija išliko pastovi ties 27 ° rytų ilgumos per visą stebėjimo laikotarpį, pradedant 2001 m. Trečiasis bruožas yra beveik identiškas sausumos ir neužšąlančio vandenyno pasiskirstymas abiejose pusėse, todėl giedro dangaus ir debesų atspindžiai gali vienas kitą kompensuoti.
Tyrėjai mano, kad tam tikrą vaidmenį atlieka El Ninjo pietų osciliacijos (ENSO) reiškinys. ENSO yra periodinė klimato sistema tropiniame Ramiajame vandenyne, kuri daro įtaką orų modeliams visame pasaulyje.
„Kai analizavome nedidelius metinius šios simetrijos tikslios ilgumos svyravimus, nustatėme statistiškai reikšmingą koreliaciją su ENSO duomenimis“, – aiškino Zhangas.
Jis pridūrė, kad Walkerio cirkuliacijos, didelio masto atmosferos cirkuliacijos, pokyčiai gali padėti išlaikyti pusiausvyrą. Komanda iškėlė hipotezę, kad La Ninja sąlygos šiek tiek padidina atspindėtą saulės šviesą rytiniame pusrutulyje, o El Ninja perkelia pusiausvyrą į vakarinį pusrutulį. Atrodo, kad šie pokyčiai palaiko ilgalaikę simetriją, kurios centras yra netoli 27 ° rytų ilgumos.
Mokslininkai mano, kad šis atradimas galėtų būti vertinga priemonė klimato modeliams testuoti. Ateities modeliai turėtų atkurti ne tik bendrą atspindėtos saulės šviesos kiekį, bet ir su šia simetrija susijusias debesų bei vandenynų struktūras. Jei modelis neišlaiko šio testo, tai gali reikšti, kad svarbūs klimato procesai nėra tinkamai atvaizduojami.
Tyrime taip pat pabrėžiamas Žemės klimato sistemos sudėtingumas, o tyrėjai perspėja, kad didelio masto klimato intervencijos, įskaitant pasiūlymus dėl saulės geoinžinerijos, gali sutrikdyti subtilią pusiausvyrą, kuri vis dar nėra iki galo suprasta.
