Tutanchamono kape buvo rastas kažkas neįtikėtino. Šios medžiagos Žemėje neturėtų būti ()
Tyrėjų dėmesio centre dar kartą atsidūrė geltonasis skarabėjus, įkomponuotas į puošnų jaunojo valdovo pektoralą.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Egipto ir teorijų apie nežemišką gyvybę derinys man atrodo toks pat natūralus, kaip sviesto ir duonos derinys. Juk turbūt kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs apie senovės ateivius, kurie esą kišosi į tuometinių žmonių gyvenimą. Ką šiame kontekste reiškia Tutanchamono kape rasti nežemiškos kilmės objektai? Na, nevyniosiu žodžių į vatą: greičiausiai jie nėra teorijos apie ateivių buvimą Žemėje patvirtinimas. Tačiau jie yra nepaprastai įdomus senovės egiptiečių palikimas.
Bet apie ką iš tikrųjų kalbama? Tyrėjų dėmesio centre dar kartą atsidūrė geltonasis skarabėjus, įkomponuotas į puošnų jaunojo valdovo pektoralą. Jau dešimtmečius buvo žinoma, kad šis brangakmenis pagamintas iš Libijos dykumos stiklo – paslaptingos medžiagos, išsibarsčiusios Vakarų Egipto ir Rytų Libijos teritorijose. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kaip ji susidarė. Naujausi tyrimai gali padėti išspręsti šią mįslę.
|
Minėtasis Libijos dykumos stiklas jau seniai laikomas viena didžiausių Afrikos geologinių įdomybių. Iš pirmo žvilgsnio jis primena paprastus šviesiai geltono stiklo gabalėlius, išsibarsčiusius Sacharos smėlynuose. Iš tiesų tai beveik grynas silicio dioksidas, išlydytas temperatūroje, viršijančioje daugumos natūralių Žemėje vykstančių procesų galimybes. Ši medžiaga susidarė maždaug prieš 29 milijonus metų, tačiau iki šiol nepavyko vienareikšmiškai nustatyti, koks įvykis lėmė jos atsiradimą.
Per daugelį metų buvo iškeltos dvi pagrindinės hipotezės. Pirmosios šalininkai mano, kad stiklas susiformavo po didelio meteorito smūgio, kuris išlydė milžiniškus kiekius dykumos smėlio. Pagal antrąją teoriją lemiamą vaidmenį suvaidino galingas kosminio objekto sprogimas atmosferoje, panašus į 1908 m. Tunguskos įvykį, tačiau daug kartų stipresnis. Problema buvo ta, kad, nepaisant intensyvių paieškų, mokslininkams taip ir nepavyko aptikti kraterio, kuris neabejotinai patvirtintų tiesioginio smūgio scenarijų.
Atrodo, kad neseniai šiame neįprastame tyrime įvyko proveržis, nes mokslininkai vieno iš stiklo fragmentų viduje aptiko mikroskopinį cirkonio kristalą. Nors jo dydis buvo gerokai mažesnis nei milimetras, jis pasirodė esąs vertingas informacijos šaltinis apie sąlygas, vyravusias stiklo formavimosi metu. Analizės parodė, kad cirkonis susidarė ekstremalioje temperatūroje, o vėliau labai greitai atvėso. Be to, jo struktūra priminė šakotas formas, susidarančias staigios kristalizacijos metu, kai sąlygos yra toli nuo pusiausvyros. Tai gali reikšti trumpalaikį, tačiau nepaprastai galingą įvykį.
Dar labiau intriguoja ankstesni to paties tipo stiklo tyrimai. Jau prieš keletą metų mokslininkai cirkonio kristaluose aptiko mineralo, vadinamo reiditu, pėdsakų. Tai itin reta atmaina, susiformuojanti tik esant milžiniškam slėgiui, kurį sukelia kosminių kūnų smūgiai. Reidito buvimas leidžia manyti, kad Libijos dykumos stiklas galėjo atsirasti ne dėl sprogimo atmosferoje, o tiesioginio didelio kosminio objekto susidūrimo su Žemės paviršiumi metu.
Būtent šis faktas iš naujo įkaitino diskusijas mokslo bendruomenėje. Jei iš tiesų įvyko smūgis, tai kur yra krateris? Nė vienas iš iki šiol siūlytų kandidatų mokslininkų visiškai neįtikina. Gali būti, kad katastrofos pėdsakai buvo sunaikinti per milijonus metų trukusios erozijos arba paslėpti po nuosėdinių uolienų sluoksniais. Taip pat neatmetama galimybė, kad šis įvykis buvo sudėtingesnis nei klasikinis meteorito smūgis ir paliko mažiau akivaizdžių geologinių pėdsakų.
