Mokslininkų klaida, kuri virto sensacija: ką pamatė Webbas ()
Savotiškos „žvaigždės nevykėlės“.
© WikiImages (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/telescopic-mirror-mirrors-telescope-74034/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įsivaizduokite, kad į naktinį dangų žiūrite pro rakto skylutę. Visos žvaigždės ir planetos atrodo tarsi plokšti taškai, priklijuoti prie juodo kartono. Tai ir yra didžiausia astronomų problema – kosmosas atrodo dvimatis. Vien iš vaizdo neįmanoma suprasti, ar prieš mus yra blankus žibintuvėlis už kelių žingsnių, ar akinantis prožektorius kitame Galaktikos gale. Todėl visada išlieka rizika supainioti kosminį „apsimetėlį“ su neeiliniu atradimu. Ant šio kabliuko užkibo net itin modernus teleskopas „James Webb“ (JWST).
Šviesa sklinda labai greitai, tačiau Visata yra dar didesnė. Kol šviesa iš tolimų galaktikų mus pasiekia po milijardų metų, pati erdvė plečiasi. Dėl to šviesos bangos išsitempia tarsi senas megztinis, o jų ilgis padidėja. Fizikai šį reiškinį vadina raudonuoju poslinkiu.
Matoma šviesa pamažu virsta infraraudonąja. Todėl teleskopas JWST yra sukurtas būtent infraraudonajam diapazonui – jis ieško seniausių objektų pačiuose Visatos pakraščiuose. Vos pradėjęs veikti teleskopas pateikė vaizdus, kuriuose buvo matyti daugybė mažų raudonų taškelių. Atrodė, kad tai – pačios pirmosios Visatos galaktikos.
|
Fotometrinio raudonojo poslinkio metodas yra tik greitas pirminis įvertinimas, o ne galutinis atsakymas. Astronomai naudoja įvairius filtrus, kad nustatytų, kur spektre „dingsta“ ultravioletinė šviesa, tačiau tokie matavimai gali būti gana netikslūs.
Norėdami gauti patikimus duomenis, astronomai taiko spektroskopiją. Šiuo metodu objekto šviesa suskaidoma į tūkstančius spalvų. Tokie elementai kaip vandenilis ar deguonis spektre palieka būdingus „pirštų atspaudus“, pagal kuriuos galima tiksliai nustatyti objekto atstumą.
Ir būtent tada prasidėjo netikėtumai. Daugelis objektų, kurie iš pradžių buvo laikomi seniausiomis galaktikomis, iš tikrųjų pasirodė esantys visai arti mūsų – jie tik puikiai imitavo labai tolimus Visatos objektus.
2025 m. mokslininkų grupė tyrė Kulkos spiečių (Bullet Cluster) – palyginti netolimą galaktikų spiečių. Naudodami specialius filtrus jie ieškojo foninių galaktikų, esančių už šio spiečiaus.
Buvo aptikti du objektai – Bullet-BD1 ir Bullet-BD2. Abu buvo blankūs ir raudoni, todėl atrodė idealūs kandidatai į labai senas galaktikas.
Tačiau spektroskopiniai stebėjimai nuplėšė jų „kaukes“. Paaiškėjo, kad tai visai ne galaktikos, o rudosios nykštukės, skriejančios mūsų Paukščių Take.
Rudosios nykštukės yra savotiškos „žvaigždės nevykėlės“. Jos masyvesnės už planetas, tačiau per mažos, kad jų branduoliuose prasidėtų termobranduolinės reakcijos, kaip Saulėje. Todėl jos tiesiog pamažu vėsta.
Nustatyta, kad Bullet-BD1 temperatūra siekia apie 125 °C, o Bullet-BD2 – vos 27 °C.
Įsivaizduokite: kosmose skrieja maždaug Jupiterio masės dujų kamuolys, kurio temperatūra panaši į šiltą pavasario dieną Žemėje. Astronomams tai nėra nusivylimas – priešingai, tai labai vertingas atradimas.
Kaip sako astrofizikai, tokių mažos masės objektų aptikimas leidžia geriau suprasti, kaip kosmose formuojasi medžiaga tais atvejais, kai jos nepakanka pilnavertei žvaigždei susiformuoti.
Tokie „apsimetėliai“ taip pat svarbūs todėl, kad padeda įvertinti mūsų pačių Galaktikos sandarą. Jei tokių šaltų rudųjų nykštukių randama ten, kur jų net neieškota, tikėtina, kad Paukščių Takas jų pilnas. Kol kas mokslininkai dar nežino, kiek jų iš tikrųjų yra, todėl kiekvienas naujas atradimas padeda tikslinti žvaigždžių evoliucijos teorijas.
