Vasaris – paskutinis žiemos mėnuo, atrodytų, pavasaris jau čia pat, bet dažnai vasarį būna tikrų žiemiškų speigų, todėl stebint dangų reikia nepamiršti pasirūpinti tinkama apranga. Šį mėnesį bus galima daugiau mažiau matyti visas planetas, išskyrus Neptūną. Vakariniame danguje labai gražiai spindės Venera ir Jupiteris, kurie vis artės vienas prie kito, bet prasilenks jau kovo mėnesį. O Marsui stebėti dabar jau beveik palankiausios sąlygos. Ir, kaip jau tapo įprasta, bus galima ir toliau grožėtis Garado kometa, kuri jau nebenusileis ištisą parą.

Vos pradėjus temti po Saulės laidos, pirmas šviesulys, krintantis į akis, bus žėrinti Venera. Mėnesio pradžioje ši planeta žibės –4,1 ryškiu ir praėjus valandai po Saulės laidos dar bus gana aukštai, 20° virš horizonto, o leisis tik apie devintą valandą vakaro. Bet vėliau bus dar geriau. Saulė kasdien leisis apie dviem minutėm vėliau už praėjusį vakarą, tuo tarpu Venerai šis skirtumas bus beveik keturios minutės. Tai reiškia, kad jos matomumas vakarais vis ilgės, o vasario pabaigoje ji leisis jau tik po dešimtos. Tokį matomumo gerėjimą įtakoja du dalykai: pirma, didėja kampinis atstumas tarp Veneros ir Saulės, ir antra, didėja kampas, kuriuo ekliptika vakarais krenta į horizontą.

Vertėtų pasižymėti kalendoriuje vasario 25-osios vakarą, nes tada visai netoli Veneros, 3° atstumu, švies jauno Mėnulio pjautuvas. Veneros ir Mėnulio suartėjimai visada atrodo labai įspūdingai, ypač prie to prisideda puikiai matoma Mėnulio pelenų spalvos šviesa.

Pro teleskopą Venerą geriausia stebėti kol dar nėra visiškai sutemę, dėl dviejų priežasčių: planeta tada dar būna kiek aukščiau, ir stebėjimui mažiau trukdo Žemės atmosfera, taip pat dėl mažesnio kontrasto su dangaus fonu geriau galima įžiūrėti jos fazę. Veneros fazės yra panašios į Mėnulio, tiesa, jos keičiasi atvirkštine tvarka. Vasario mėnesį Venera bus “priešpilnio” fazės ir padils gana nežymiai, nuo 74 iki 64 procentų. Tuo tarpu jos diskelio kampinis dydis irgi pasikeis gana nežymiai, padidėdamas nuo 15 iki 18 kampinių sekundžių.

Vasario 9-osios vakare (ir keletą naktų prieš tai ir po to) Venera bus labai geras orientyras surasti Uranui. Bent savaitę laiko šios dvi planetos bus matomos viename žiūronų regėjimo lauke, o jau minėtą vasario 9-ąją tarp jų bus vos pusė laipsnio, t.y., Mėnulio disko kampinio dydžio atstumas. Taigi, abi planetos tilps teleskopo regėjimo lauke, naudojant mažesnį didinimą. Iš karto bus akivaizdus didžiulis jų spindesio skirtumas – Venera švies net 10000 kartų ryškiau.

Merkurijus mėnesio pradžioje atsidurs anapus Saulės, todėl bus nematomas, bet paskutiniais vasario vakarais jau pradės lįsti iš vakaro žaros. Nors geriausias jo matomumas bus kovo pradžioje, dar nesibaigus vasariui galima bus artimiausią Saulei planetą susimedžioti kelių laipsnių aukštyje virš horizonto, praėjus nepilnai valandai po saulėlydžio.

Jupiteris, kartu su Venera, bus antrasis šviesulys, pasirodantis iškart po Saulės laidos. Jis švies kiek silpniau, tačiau bus aukščiau ir todėl ilgiau matomas vakarais – leisis tik po vidurnakčio (mėnesio pabaigoje kiek anksčiau). Taigi, teleskopiniams stebėjimams laiko pilnai pakaks. Ir pro bet kokio dydžio teleskopą Jupiteris atrodo tikrai nuostabiai, mat planetos disko skersmuo mėnesio eigoje tesumažės nuo 39” iki 36”. Gali pasirodyti, kad tai labai mažas skersmuo, ir pirmą kartą pažiūrėjus pasirodyti, kad matomas diskas labai mažytis, tačiau net Marso regimasis dydis tepasiekia tik pusę to, net ir geriausiomis stebėjimo sąlygomis, o kitų išorinių planetų diskeliai dar mažesni. Tad belieka tik pasidžiaugti detalėmis Jupiterio atmosferoje, kol jis matomas. Iš karto lengvai galima pamatyti dvi tamsias juostas abipus pusiaujo, o geriau įsižiūrėjus – ir dar keletą juostų bei patamsėjimus poliuose. Reikia nepamiršti, kad praleidus daugiau laiko prie okuliaro, dažnai galima pamatyti kur kas daugiau detalių – įvairius darinius pačiose juostose, taip pat ir Raudonąją Dėmę, jei ji atsisukus į Žemės pusę.

Be abejo, stebint Jupiterį dėmesį patrauks ir keturi ryškūs jo palydovai: Ijo, Europa, Ganimedas ir Kalista. Kartais jie matysis ne visi, nes kuris nors vienas ar du palydovai bus pasislėpę anapus Jupiterio arba slinks jo disko fone. Kai palydovas skrieja šiapus, paprastai galima stebėti ir jo metamą šešėlį Jupiterio diske. Šešėliai matomi nesunkiai, nes labai kontrastuoja su šviesia planetos milžinės atmosfera.

Marso stebėjimo sąlygos vasario-kovo mėnesiais bus pačios geriausios šiame sezone, mat kovo pradžioje Raudonoji planeta atsidurs opozicijoje, kuri įvyksta kartą per du metus su trupučiu. Vasario pradžioje Marsas patekės dar prieš devynias, o paskutinį mėnesio vakarą tą padarys tuo pat metu, kai leisis Saulė. Taigi, galima sakyti, kad jis bus matomas visą naktį, o aukščiausiai pakils praėjus valandai kitai po vidurnakčio.

Sausio viduryje Marsas jau buvo pabėgęs į Mergelės žvaigždyną, tačiau po to apsisuko ir jau vasario 3 vėl grįš atgal į Liūtą, kuriame šį kartą užsibus kiek ilgiau – iki pat vasaros saulėgrįžos. Planetos ryškis per vasarį pasikeis nuo –0,5 iki –1,2, kas atitinka beveik dvigubą spindesio padidėjimą. Tai bus pats ryškiausias šviesulys Liūte, išskyrus tik atvejus, kai netoliese svečiuosis Mėnulis.

Jei dar neteko į Marsą nukreipti teleskopo, dabar jau pats metas pradėti tą daryti. Tiesa, planetos disko skersmuo bus palyginus visai nedidelis, per mėnesį paaugsiantis vos nuo beveik 12” iki beveik 14” (mat ši opozicija nebus labai palanki), bet geriau jau ir nebus. Lengviausia Marse bus įžiūrėti šiaurinę polinę kepurę, kadangi jos baltumas neblogai kontrastuoja aplinkinio paviršiaus fone. Šiauriniame Marso pusrutulyje dabar vėlyvas pavasaris, tad reguliariai stebint, galbūt pavyks užfiksuoti ir kepurės sumažėjimą. Ištaikius ramią atmosferą ir geriau įsižiūrėjus, turėtų Marso paviršiuje sušmėžuoti ir daugiau subtilių detalių.

Keliomis valandomis vėliau už Marsą pateka ir Saturnas. Mėnesio pradžioje jį bus galima pamatyti tik po vidurnakčio, bet sulig kiekviena naktimi Saturno tekos laikas paankstės keliom minutėm, todėl vasario pabaigoje jis jau tekės apie pusę vienuoliktos. Žieduotoji planeta, kaip jau įprasta, įsitaisius Mergelės žvaigždyne, apie 7° į šiaurės rytus nuo Spikos, ryškiausios Mergelės žvaigždės. Planetos ryškis bus apie 0,5, taigi ji bus šiek tiek už Spiką ryškesnė.

Kitaip nei su Jupiteriu ar ypač su Marsu, stebint Saturną nereikia turėti jokios patirties, kad galima būtų grožėtis jo žiedais, ypač jei naudojamas kiek didesnio didinimo okuliaras. Geriausių vaizdų galima tikėtis paryčiais, planetai pakilus aukščiau virš horizonto. Nors Saturno disko regimasis skersmuo yra tik 18”, kartu su žiedais jis viršija 40” ir netgi pralenks dabartinį Jupiterio kampinį dydį. Žiedai bus pasvirę 15° kampu, kurio daugiau nei pakanka erdvinio vaizdo įspūdžiui, o taip pat žieduose esančio tarpo – Kasinio plyšio – įžiūrėjimui.

Saturnas, kaip ir Jupiteris, turi gausią palydovų šeimyną, ir mėgėjiškais teleskopais galima įžiūrėti netgi daugiau nei keturis palydovus. Tiesa, tik vienas jų yra pakankamai ryškus, kad iškart kristų į akis. Tai – Titanas, antras pagal dydį palydovas Saulės sistemoje (po Jupiterio palydovo Ganimedo). Iš kitų matomų palydovų bene įdomiausias yra Japetas, mat jis keičia ryškį gana plačiame intervale, todėl pro daugelį mėgėjiškų teleskopų būna kartais matomas, kartais ne. Mėnesio pirma pusė bus geriausias metas šiam palydovui rasti, nes vasario 8 Japetas atsidurs vakarų elongacijoje ir bus matomas kaip 10 ryškio žvaigždutė 9’ į vakarus nuo Saturno.

Daug kam jau puikiai pažįstama Garado kometa (C/2009 P1) ir toliau puikuosis naktiniame danguje. Skirtumas tik tas, kad pastaruosius keletą mėnesių reikėdavo jos dairytis vakarais, o dabar ji aukščiau pakils rytais. Tačiau kometa jau dabar nebenusileidžia žemiau horizonto visą parą. Tiesa, mėnesio pirmoje pusėje kometa vakarais kabės gana žemai. Ji slinks Heraklio žvaigždynu, vasario 3-4 naktį prasilenkdama mažiau nei laipsnio atstumu nuo gerai žinomo kamuolinio spiečiaus M92, ir sparčiai kops danguje šiaurinio poliaus link, vasario 13 d. pereidama į Drakoną, o paskutinę mėnesio dieną įžengdama į Grįžulo Ratelius. Kometos ryškis bus panašus kaip ir jau minėto spiečiaus – apie 6-7 magnitudės, tad ji ir toliau bus nesunkiai matoma pro žiūronus.

Vasaris ir kovas yra ramiausi mėnesiai, kai kalba eina apie meteorų stebėjimus. Jokių pastebimesnių meteorų srautų šiais mėnesiais nėra, tad belieka sporadiniai meteorai, kurie gali pasirodyti bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. Tamsiame danguje galima tikėtis pamatyti iki kelių tokių pavienių meteorų per valandą, kaip visada – didesnė tikimybė paryčiais prieš aušrą.

Komentarai (0)