Žmonija įstrigo „kosminėje vaikystėje“: gėdingas 0,73 balas ()
Mes vis dar nesame net I tipo civilizacija.
© European Organisation for the Exploitation of Meteorological Satellites (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Meteosat-12-fci-march-equinox-2025-noon.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Išmanieji telefonai, dirbtinis intelektas, kosminiai zondai tolimesnėse planetose – atrodo, kad žmonijos technologinė pažanga šiuo metu išgyvena aukso amžių. Tačiau pažvelgus į mus per garsiąją N. Kardaševo skalę (angl. Kardashev Scale), kuri civilizacijas vertina pagal jų suvartojamos energijos kiekį, tiesa yra karti: mes vis dar esame kosminiai embrionai.
Kas yra N. Kardaševo skalė?
Dar 1964 metais astrofizikas Nikolajus Kardaševas pasiūlė genialų metodą nežemiškoms civilizacijoms vertinti. Vietoje to, kad skaičiuotų pastatytus miestus ar sukurtus ginklus, jis pasiūlė matuoti vienintelį rodiklį – energiją, kurią civilizacija sugeba suvaldyti.
Mokslininkas išskyrė tris pagrindinius lygius:
- I tipo civilizacija (planetinė) sugeba pilnai įsisavinti ir panaudoti visą savo planetą pasiekiančią energiją (įskaitant saulės, geoterminę, vėjo ir vandenynų energiją);
- II tipo civilizacija (žvaigždinė) sugeba kontroliuoti ir nukreipti visą savo gimtosios žvaigždės (mūsų atveju – Saulės) energiją. Tam prireiktų tokių mega-struktūrų kaip „Dysono sfera“;
- III tipo civilizacija (galaktinė) kontroliuoja ir naudoja visos savo galaktikos energiją, valdydama milijardus žvaigždžių.
Kur esame mes? Gėdingas 0,73 balas
|
Garsusis astronomas Carlas Saganas 1973 metais patobulino šią skalę ir pritaikė matematinę formulę dabartinei žmonijai. Pagal naujausius Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) ir NASA duomenis, žmonijos progresas šiandien siekia vos 0,73 balo.
Mes vis dar nesame net I tipo civilizacija. Nors sugebame keisti planetos reljefą, statyti gigantiškas užtvankas ir modifikuoti ekosistemas, mes vis dar esame kritiškai priklausomi nuo ribotų, iškastinių Žemės išteklių – naftos, dujų ir anglies. Mes deginame savo pačių planetos likučius, užuot valdę jos jėgą.
Pavojingiausias slenkstis: Ar išgyvensime?
Mokslininkų teigimu, pasiekti I tipą žmonija galėtų per artimiausius 100–200 metų. Tačiau čia slepiasi didžiausias kosminis paradoksas ir gąsdinanti tiesa.
Didžiausias iššūkis žmonijai yra ne technologinis sugebėjimas pasiekti I lygį, o išgyvenimas iki tol. Pereinamasis laikotarpis nuo 0,7 iki 1,0 tipo yra pats pavojingiausias etapų civilizacijos istorijoje. Turėdami technologijas, galinčias sunaikinti planetą (branduoliniai ginklai, klimato kaita, nekontroliuojamas dirbtinis intelektas), bet neturėdami planetinio lygio brandos, mes rizikuojame susinaikinti patys.
Kosmosas gali būti tylus todėl, kad dauguma civilizacijų paprasčiausiai nesugeba peržengti šio kritinio „0,73 balo“ slenksčio. Ar žmonijai pavyks ištrūkti iš šių kosminių spąstų, ar liksime tik dar viena trumpa išnykusia pastaba visatos istorijoje?
