Suko 5 000 gyvybių ratą: jie atvėrė akis apie nematytą anomaliją ()
Mokslininkai dar to nematė.
© Nuotr. iš atvirų šaltinių
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vasaros naktį Golano aukštumose įvyko tai, ko mokslininkai dar nebuvo matę
Vieną šiltą vasaros naktį Golano aukštumose užfiksuotas neįtikėtinas reiškinys. Mėgėjas gamtininkas pastebėjo tūkstančius mažų sausumos izopodų, kurie lyg užburti be perstojo sukosi ratu po gatvės žibinto šviesa.
Daugiau kaip 5 000 vos nago dydžio gyvūnų judėjo beveik tobulu ritmu. Atrodė, tarsi jie dalyvautų keistoje procesijoje, iš kurios nebėra kelio atgal. Svarbiausia – mokslininkai iki šiol niekada nebuvo užfiksavę nieko panašaus.
Šis atradimas atskleidė dar vieną netikėtą dirbtinio apšvietimo poveikį gyvajai gamtai.
Paslaptingas sūkurys po gatvės žibintu
Šį neįprastą vaizdą pirmasis pamatė ne mokslininkas, o gamtos entuziastas Eviataras Itzkovichius. Vieną vasaros naktį jis Golano aukštumose pastebėjo didžiules Armadillo sordidus izopodų grupes, kurios sinchroniškai sukosi ratu po dirbtiniu apšvietimu.
|
Šie maži šarvuoti gyvūnai yra tolimi krabų ir krevečių giminaičiai. Paprastai jie slepiasi po akmenimis ar drėgnoje lapų paklotėje, vengia saulės ir sausros. Nors kartais susiburia į grupes, kad išlaikytų drėgmę, toks masinis ir tiksliai koordinuotas judėjimas ratu iki šiol nebuvo užfiksuotas nė vienai izopodų rūšiai.
Šis atradimas buvo svarbus ne tik dėl neįprasto elgesio. Paaiškėjo, kad ši rūšis aptikta ir vietovėje, kurioje anksčiau nebuvo registruota, todėl mokslininkai vienu metu padarė net du svarbius atradimus.
Mokslininkai ieškojo atsakymo
Pirmiausia buvo įtarta, kad gyvūnų elgesį gali lemti neįprasti Golano aukštumų magnetiniai laukai. Tačiau eksperimentai parodė, kad net stiprūs magnetai izopodams neturi jokios įtakos.
Vėliau buvo išbandyta ultravioletinė šviesa. Ji pritraukė tik pavienius gyvūnus, tačiau taip ir nesukėlė paslaptingų besisukančių ratų.
Tik tada tyrėjai suprato, kad svarbiausias veiksnys yra paprasta balta šviesa.
Pasirodo, spąstus sukuria ne šviesa, o jos forma
Kai balta lempa šviečia tiesiai žemyn, ji ant žemės suformuoja ryškų apskritimą, aiškiai atskiriantį šviesą nuo tamsos.
Būtent šią ribą ir pradeda sekti izopodai.
Iš pradžių kiekvienas gyvūnas juda savarankiškai palei apšviestos zonos kraštą. Tačiau jų vis daugėja, jie atsiduria tame pačiame take ir galiausiai susiformuoja milžiniškas nenutrūkstantis ratas. Nuo tos akimirkos procesas tarsi ima gyventi savo gyvenimą – gyvūnai sukasi valandų valandas ir nebegali sustoti.
Pasak doktoranto Idano Sheizafo, čia susiduria milijonus metų formavęsi gamtos instinktai ir žmogaus sukurta aplinka. Gatvių žibintai sukūrė situaciją, kurios gamtoje niekada nebuvo, todėl gyvūnai paprasčiausiai nesupranta, kad pateko į spąstus.
Kodėl tai vadinama „mirties spirale“?
Nors pavadinimas skamba dramatiškai, jis nėra perdėtas.
Mokslininkai nustatė, kad dauguma į šiuos ratus patekusių gyvūnų buvo patelės, nešiojančios kiaušinius. Tai rodo, kad jos nesibūrė poruotis ar ieškoti partnerių.
Jos tiesiog pateko į spąstus.
Vieno stebėjimo metu į besisukantį ratą įžengė šimtakojis ir pradėjo medžioti izopodus. Keisčiausia tai, kad net ir susidūrę su pavojumi jie nenutraukė savo judėjimo.
Tačiau plėšrūnai – ne vienintelė problema.
Valandų valandas sukdamiesi ratu gyvūnai eikvoja gyvybiškai svarbią energiją, netenka drėgmės ir lieka atviroje vietoje, kur jiems gresia išdžiūti. Tokiems mažiems gyvūnams tai gali reikšti mirtį.
Dar viena nematoma šviesos taršos pasekmė
Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kaip dirbtinė šviesa veikia vabzdžius, paukščius ir jūrų vėžlius. Tačiau šis tyrimas parodė, kad nuo jos kenčia ir daugybė kitų, beveik nepastebimų gyvūnų.
Tyrimas, paskelbtas žurnale „Ecology and Evolution“, rodo, kad net paprastas gatvės žibintas gali pakeisti elgesį, kuris formavosi milijonus metų.
Gamta negali taip greitai prisitaikyti prie žmogaus sukurtos aplinkos. Gyvūnai ir toliau vadovaujasi senais instinktais, tačiau šiandien jie vis dažniau nuveda ne į saugią vietą, o tiesiai į spąstus.
Ir tai verčia susimąstyti: jei paprastas gatvės žibintas gali pražudyti tūkstančius beveik nepastebimų gyvūnų, kiek dar panašių istorijų kiekvieną naktį vyksta visai šalia mūsų, nors mes jų net nepastebime?
